|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
3, Krikštas ir krikščionybė
Šitoks krikšto, kaip visako pradžios, kaip inchoatyvinio veiksmo aspekto - dažnai lydimo "pagerėjimo" bruožo - prasmės išaiškinimas papildo ir Krikštų kaip šventės supratimą ; Krikštai nėra vien tik pusiaužiemio, vienų metų pakeitimo kitais, bet drauge - ir ypač - metų pradžios, metų atsivertimo į gerąją pusę šventė.
Šio semantinio lauko kad ir paviršutiniška analizė leidžia suprasti, be papildomų aiškinimų, ne tik krikšto ("padėjimo", "pagardinimo") sąvokų išplėtimą ir žodžio pritaikymą Kristaus doktrinos priėmimo apeigoms pavadinti, bet ir žodžio krikščionybė, susidariusio dviejų šaknų - graikiško xrist- ir lietuviško krikšt - kontaminacijos dėka, dviprasmiškumą. Krikščionybė reiškė ne tik "christianizmo" įvedimą, bet ir "krikščionėjimą" - naujos eros, bet įsirašančiuos į natūralią cuklinio laiko sampratą, pradžią, o krikštas, "krikštijimasis", buvo suprastas ne tik kaip naujo meto pradžia, bet ir jo pagerinimas. Net ir pagrindinis naujos religijos simbolis - kryžius buvo priimtinas ir suprantamas, kaip naujos krypties gyvenime ženklas - krikštas. Tai turbūt paaiškina, bent dalinai, ir palyginti mažą pasipriešinimą, kurį naujo tikėjimo primetimas iššaukė Lietuvoje.
II. Kirmių diena
Viena iš Krikštais vadinamų dienų - sausio 25-oji - kurios krikščioniškas atitikmuo yra "Povilo prisivertimo" minėjimas, turi ir kitą, pagonišką, vardą: tai kirmių ar kirmėlių diena arba paprasčiausiai kirmėlinė, kurią LKŽ identifikuoja kaip pusiaužiemį.
Apie šią šventę, kurios reikšmė turėjo būti nemaža - tą dieną žmonės papurtydavo sode obeli, kad jos būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, žadindami iš žiemos miego bites - mūsų žinios toli gražu nesusistemintos. Neprieidami tiesiogiai prie tautosakos archyvų, maža ką žinome apie šios dienos, kuri, atrodo, skirta gyvačių kultui, sąryšį su pačiuomis gyvatėmis: beskaitant etnografinius tekstus teko užtikti, kad gyvatės, rudenį pauosčiusios tam tikrą žolę ir nuėjus gulti, kirmėlių dieną atgyja ir "iš girių į namus eina". Iš kitos pusės, XVI a teksta, aprašantys naminių žalčių kultą ir su juo surištas apeigas, yra pakankamai išsamūs, tačiau jie tam kultui nedioda jokios kalendorinės datos, nurodydami tiktai, kad tas "tam tikras laikas" ir yra būtent Krikštai arba Kirmių diena.
Pačių apeigų aprašymą paimame iš mūsų turimo Lasicijaus teksto, nors jis jį ir yra ištisai įsirašęs iš ankstyvesnio J.Maletijaus:
Praeterea Lituani et Samagitijae in domibus sub fornace, vel in angulo vaporarij vbi mensa stat, serpentes fouent, quos numinis instar colentes, cerso anni tempore prėcibus sacrificuli, euocant ad mensam. Hi vero exeuntes per mundum linteolum conscendunt, et super mensam morantur. Vbi delibatis singulis ferculis, rursus discendunt abdunt in cavernis. Serpentibus digressis, homines laeti fercula praegustata comendunt, ac sperant illo anno omnia prospere sibi euentura. Quod si ad preces sacrificuli, non exierint serpentes, aut fercula apposita non delibauerint: tum credunt se anno illo subituros magnam calamitatem."
Čia pat paduodame ir lietuvišką šio teksto versiją, šiek tiek patikslindami J.Balio Maletijaus ir L.Valkūno Lasicijaus vertimus. Tačiau pagrindinis patikslinimas - tai žodžio krikštinti įvedimas "paragavimo", "pradėjimo" prasme.
"Be to, lietuviai ir žemaičiai laiko šiltai gyvates (savo) namuose, po krosnimi arba pirties kampe (greičiausia dūminės gryčios), kur stovi stalas (taigi, krikštasuolėje).
Gerbdami tarsi dievybes, tam tikru metų laiku jie žynio maldomis jas kviečia prie stalo. Ir iš tiesų, jos išlysdamos (iš savo migio) švaria drobule (greičiausia rankšluosčiu) užsliuogia ir įsitaiso ant stalo. Ten, pakrikštiję (truputį paragavę) kiekvieną patiekalą, jos nušliaužia (žemėn) ir grįžta į savo angas.
Gyvatėms pasitraukus, žmonės linksmai valgo pakrikštytus patiekalus, įsitikinę, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis. O jeigu, nežiūrint žynio maldų, gyvatės nešliaužia (iš savo guolio) arba nepakrikštija padėtų patiekalų, tada jie tiki, kad tais metais juos ištiksianti didelė nelaimė.
(1) Vertime mes naudojame žodį gyvatės sekdami senųjų ano meto autorių pavyzdžiu, kurie šiam gyvūnui pavadinti dažnai naudoja ir lietuvišką jo vardą (plg.giuoitos pas Lasicijų). Tai reiškia, kad tuo metu žodis gyvatė buvo vartojamas ir nuodingoms ir nenuodingoms kirmėlėms, ir "gyvatėms" ir "žalčiams" pavadinti. Šių laikų termino žalčiai įvedimas sukurtų naują opoziciją tarp gyvačių, tą dieną einančių iš girios, ir naminių žalčių.
(2) Ši tiksliai aprašyta scena-kurį išsamiai nagrinėti neįeina į šio rašinio ribas-yra ne kas kita, o ritualinė puota Kirmių šventei atžymėti.Jos pagrindinė funkcija - sukviesti naminius žalčius tam, kad jie pakrikštytų visus, vieną po mito ant stalo sudėtus valgius. O pakrikštijimas alimentarinės kultūros isotopijoje - kuri itin svarbi lietuvių mitologijoje - reiškia atžymėjimą naujos gyvenimo pradžios, užtikrinanti tuo pačiu ir laimingą jo tąsą. Pradžios, kaip nulėmimo reikšmė, lietuvių mitiniame galvojime neabejotina: visos dienos sėkmė priklauso nuo to, kaip jinai bus pradėta (Lasicius gana plačiai aprašo Jogailą, kuris netyčia iš ryto apsiavęs pirmiausia kairįjį batą, ilgai sukdavosi ratu stovėdamas ant vienos kojos tam, kad atburtų šį nesėkmingos dienos lėmimą); pirmasis gegutės užkukavimas filkuoja visų metų elgesį ir būvį ir t.t..
(3) Tokia krikšto interpretacija leidžia teigti, kad Maletijaus-Lasicijaus nurodomas "tam tikras metų laikas" (certo anni tempore) sutampa su pusioaužiemiu ir gali eventualiai atitikti krikščioniškąją sausio 25-tą dieną: nuo kirmių pakrikštijimo-ar atsisakymo pakrikštyti-priklauso ir visų ateinančių (illo anno) laimė ar nelaimė.
Suprantama tad, kodėl Kirmių diena turi teisę būti vadinama Krikštais.
|
