Baltų Atlantida

(4) Aišku taip pat, kad tokių apeigų proga kalbėti apie gyvačių kaip tokių garbinimą nėra prasmės: naminiai žalčiai, kaip tai pastebėjo Erasmus Stella jau 1518 m. yra tik "dievų numylėtiniai" Tai patvirtina ir etnografiniai daviniai:
"Oi tu žalty, žaltinėli,
Dievų siuntinėli
Veski mane in kalnelį
Pas mielą dievelį"
Krikštydami maistą, jie tik vykdo dievo - ar dievų - jiems deleguotą valią.
(5)Pabrėžtina taip pat, kad valgių krikštinimas anaiptol nereiškia vien tik maisto palaiminimo ar laimės šioje konkrečioje srityje pažado. Priešingai, maistas yra tik toji metaforinė plotmė, kurios pagalba atliekamas visą ateinančių metų gyvenimą liečiantis lėmimas, laimės ar nelaimės priskyrimas. Tai palengvina ieškojimą dievo, kurio vardu žalčiai šį lėmimą atlieka. Iš vienos pusės žalčio figūra surišta su Dlugoszo minimu vienu iš pagrindinių lietuvių dievų, jo lotyniškai vadinamu Aesculapius, atitinkančia Prūsiškajam Patrimpui. Iš kitos pusės, atsižiūrint į lėmimo ir laimės davimo funkcijas, tasai lietuviškasis Aesculapius, atrodo, bus ne kas kita, o dievaitis Mėnulis.

III.Kumeliuko krikštynos


Kitas tekstas užrašytas kokiais trimis šimtais metų vėliau, atpasakoja skirtingą, bet taip pat ritualinę puotą:


Kumeluko kriksztinos
Priesz Grebeniczias Merrgos susideda pinigų perrka arelkos,-szutina ir sugruda su aguonom ir kanopem, ir su medum; ir sumusza kamukuos wadinaczwikinu - arielku suwirina su medum - ažupraszo jaunimu (bernus). Te atoji ir iszgeri arelku, kožnas stato po gorciu ir par nokti ir unt ritojaus geria pardien keldami kumeluko kriksztinas.


Šis tekstas, kurio vien tik kulinarinės isotopijos nagrinėjimas pareikalautų atskiros studijos, yra gana sunkiai išskaitomas: šalia mitologinio aiškinimojį reiktų papildyti keletu trumpų filologinių komentarų.
(1) Kumelukas, kurio krikštynos švenčiamos, yra neabejotinai viena iš Jauno Mėnulio epifanijų. Turint galvoje mėnulio mėnesių neatitikimą saulės kalendoriniams menesiams, tai, kad krikštynos keliamos prieš Grabnyčias, o ne Kirmėlių dieną, neturi didelės svarbos.Tačiau faktas, kad puota keliama iš vakaro ir linksminamasi per visą naktį, patvirtina lunarinį šios šventės pobūdį.
(2) Krikštynoms ruošiamas gėralas susideda iš degtinės, suvirintos su medumi - savotiško krupniko, kuris primena panašiusapgėlų ir krikštynų gėrimus ir iš kamukų, padarytų iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus, kurie ir specifikuoja gėralą savo ypatingu vardu - čvikinu.
(3) Tie kamukai turi apskritą kiaušinio formą, o kumeliuku, savo ruožtu, lietuvių tarmėse vadinamas kiaušinio trynys. Išeitų, kad kamukas yra kumeliuko metonimas, jo miniatiura. Turint galvoje, kad kamukas sudarytas iš aguonų, kanapių ir medaus, simbolizuojančių, labai grubiai paėmus, linksmybęm gerbūvį ir meilę, šiuos ingredientus galima skaityti kumeliujko atributais ir jo dieviškų funkcijų ženklais.
(4) Tų kamukų vadinimas čvikinu gali būti aiškinamas pagal nelietuviškos kilmės žodžių šeimos dispoziciją: čvikinas-tai "kelnių dalis, kur sueina abi kiškos", bet drauge ir "kelnių spraga", o čvikis - paprasčiausias kamštis. Nebūnant dideliu išminčium galima suprasti, kad iš kamukų sudarytas čvikinas mūsų kontekste atvaizduoja kumeliuko mašną, kaip pradinės kilminės energijos šaltinį. Tokio patiekalo absorbavimas yra savotiška komunikacija su kumeliuko teikiamų potencialių gėrybių šaltiniu.
(5)Nenuostabu, kad šios rūšies apeiginę puotą rengia mergos, t.y. netekėjusios, bet jau vedyboms tinkamos moterys, į kurias visuomenė sudeda visas trečiosios sakralinės sferos vertybių - meilės, grožio, gerbūvio - viltis. Jaunąjį Mėnulį sutinka ir priima, kaip ir pridera, kaimo jaunimas. Visa tai yra senos, užmirštos religijos ir greičiausia nebesuprantamų ritualų likučiai. Jie visgi negali nepriminti senosios prūsų religijos davinių; pas prūsus Patrimpas vaizduojamas jaunas, linksmas vyras.
(6) Nereikia papildomai įrodinėti, kad kumeliuko krikštynos teisėtai priklauso Krikštų šventės apeigoms.


IV. Trumpos išvados


Šios trumpos studijos ambicijos buvo mažesnės, negu kai kurių pavienių išrodinėjimų nusitęsiančios išvados galėtų leisti manyti. Buvo bandyta atstatyti senoviškąč lietuviškų Naujųjų Metų šventę, vadinamą Krikštais. Tam tikslui visų pirma reikėjo išaiškinti pačios šventės pavadinimo reikšmę.Bet to dar neužteko:šventės turinys nebus pilnas, kol ji nebus surišta su ją įprasminančiomis apeigomis. Mums atrodo, kad bendruomenės jaunimo išvakarėse ir per visą naktį keliamos kumeluko krikštynos, kad šventės dieną, dalyvaujant maldininkui, rengiamas šeimynos pokylis, kuriame namų dievybės-žalčiai krikštija ir laimina ateinančius metus, duoda bent dalinį šių iškilmių vaizdą. Šventė, pagaliau, nebus pilna, jei jinai nėra konsakruota kuriai nors dievybei: Dievaičio Mėnulio, kurio gimimas rago mėnesyje apreiškia naujų metų pradžią, figūra pamažu ryškėdama, užima jai priklausančią vietą.