Pusiaužiemis Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Sekmadienis, 31 Sausis 2010 22:50

ALGIRDAS JULIUS GREIMAS
TAUTOS ATMINTIES BEIEŠKANT
Apie dievus ir žmones

 I. KRIKŠTAI

1,Pusiaužiemio šventė

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Lietuvių kalbos žodyną pavarčius darosi aišku, kad Krikštų vardu buvo vadinama senoviška, pačiame žiemos viduryje švęsta šventė, kurios "sukrikščioninimas", t.y. sutapdinimas su viena ar kita krikščioniškojo kalendoriaus švente nevyko be sunkumų. Krikštams skirtame Žodyno straipsnyje randame, kad tai:
a) Pusiaužiemis; laikas apie trijų Karalių šventę arba pati Trijų Karalių diena (sausio 6d);
b) Apsireiškimo šventė (sausio 25 d.)
c) Pusgavėnis (ketvirtasis gavėnios trečiadienis, kilnojamoji šventė).
Jei Krikštams skirtame straipsnyje pusiaužiemis skaitomas kaip laikas :apie Trijų Karalių šventę". tai straipsnyje Pusiaužiemis randame, kad "Grabnyčios" - pats pusiaužiemis (Bsg), tuo tarpu, kai Mažojoje Lietuvoje "25 rago arba januarijaus yra pusiaužiemis".
Pirmosios išvados pačios peršasi : a)Krikštai prieškrikščioniškame kontekste laikoma pusiaužiemio švente ir b) turint galvoje istorinius bei geografinius kaitaliojimus, ši šventė buvo bandoma tapdinti net su keturiomis bažnytinėmis šventėmis: su 6-ta sausio, 25-sausio, 2-ra vasario ir su kilnojamu pusgavėniu. Jos visiškas sutapdinimas tačiau buvo sunkiai įmanomas, mūsų nuomone, dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Pagoniškoji Krikštų šventė buvo įrašyta į lietuvišką mėnulinį kalendorių, neatitinkantį krikšioniškam saulės kalendoriui. Iš kitos pusės, grynai pagoniškos šios šventės funkcijos, kurias galima išsiaiškinti lietuvių religijos kontekste, neatitiko nė vienos jau išvardintų krikščioniškų švenčių motyvacijai (kaip kad, pav., Šv,Jurgis-raitelis buvo sutaikomas su pirmuoju galvijų išgynimu ir lietuviškąja pavasario dievybe). Šiomis hipotezėmis remiasi, bandydama jas patvirtinti, it mūsų pradedama istorija.
Bandydami išryškinti šios šventės prasmę, mes naudosime tad etnografiniuys davinius, surištus su visomis keturiomis krikščioniškomis datomis, atsižvelgdami vien tik į jų eventualią semantinę kongruenciją. Neabejotina, pav., kadmeškos figūra surišta su pusiaužiemiu.
"Nuo pusiaužiemio meška leteną žinda" (LKŽ, Pc)-dar daugiau, kad jos elgesys figūratyviai reiškia laiko padalinimą į du - senuosius ir naujuosius - metus:
"Per Krikštus meška ant kito šono apsiverčia" (LKŽ Lš)
"Nuo Grabnyčių meška ant kito šono apsiverčia" (Liet.Taut., V,378)
Nesigilindami šia proga į meškos reikalus, pažymėkime tik, kad jos elgsena sutapdina laike krikštus ir Grabnyčias.


2,Geradarės pradžios šventė


Kad Krikštų vardu vadinama pusiaužiemio šventė, atžyminti metų - taip kaip ir meškos - apsivertimą ant kito šono, dar nepaaiškina kodėl ši šventė vadinama Krikštais. Tam tikslui pravartus etimologinis žvilgsnis į visos krikšto žodžių šeimos apgaubtą semantinę erdvę.
1, Krikštinti visų pirma reiškia "pradėti pirmą kartą ką nors daryti" (LKŽ);
    "Nedėlioj jau krikštysim obuolius (pradėsim valgyti)(Smn)
    "Pernai pasodinau kriaušės sėklą, tai šįmet lapiukai krikštinasi (rodosi, sprogsta) (Lš.)
1-1, Susiaurinant ir specifikuojant reiškmę, krikštyti reiškia ragauti, "liesti, po truputį ėsti" (LKŽ)
      "Niekur nieko nepadėsi, visvien pelės krikštija"(Trgn)
1-2, Pritaikius laiko darbams, krikštyti reiškia "pradėjus statyti gubą, surišti keturis pėdus":
       "Katrie krikštij, tai tris keturis pėdus suriš ir pastato"(Krš)
Užtat ir krikštas - tai vienas ar keli surišti pėdai gubos pradžiai, boba, tripėdis, jonis" (LKŽ).
2, Abstrakti krikšto kaip pradžios sąvoka, pritaikyta erdvei, duoda šiai šakniai kitą, paralelią, prasmę - intersekcija, taškas kaip vieta, nuo kurios prasideda, išeina dvi ar kelios tiesės. Ši branduolinė prasmė surandama žodžiuose:
2-1, Krikštas - "kertė, garbingiausia vieta prie stalo", o taip pat ir sudėtiniai tos pačios reikšmės žodžiai krikštasuolė, krikštastalė, krikštalangis;
2-3, Krikštavonė (Hibr.) - "kas kryžmai sudėta, sunerta, kryžavonė".
2-3, Krikštas - "kryžius, pastatytas mirusiam prisiminti arba prie kelio" ir krikšto dienos (SD 119) "kryžiaus dienos (prieš Šeštines)".
2-4, Krikštinti reiškia pagerinti, "gardinti, skaninti" ką nors ruošiant prieš vartojimą:
      "Biskį krikštinom (blynus):vieną kiaušinuką indėjom, biskį pieno" (Krok)
      "Šventa Ona krikština obuolius (apie tą laiką obuoliai prinoksta"(Simn.)




3, Krikštas ir krikščionybė


Šitoks krikšto, kaip visako pradžios, kaip inchoatyvinio veiksmo aspekto - dažnai lydimo "pagerėjimo" bruožo - prasmės išaiškinimas papildo ir Krikštų kaip šventės supratimą ; Krikštai nėra vien tik pusiaužiemio, vienų metų pakeitimo kitais, bet drauge - ir ypač - metų pradžios, metų atsivertimo į gerąją pusę šventė.
Šio semantinio lauko kad ir paviršutiniška analizė leidžia suprasti, be papildomų aiškinimų, ne tik krikšto ("padėjimo", "pagardinimo") sąvokų išplėtimą ir žodžio pritaikymą Kristaus doktrinos priėmimo apeigoms pavadinti, bet ir žodžio krikščionybė, susidariusio dviejų šaknų - graikiško xrist- ir lietuviško krikšt - kontaminacijos dėka, dviprasmiškumą. Krikščionybė reiškė ne tik "christianizmo" įvedimą, bet ir "krikščionėjimą" - naujos eros, bet įsirašančiuos į natūralią cuklinio laiko sampratą, pradžią, o krikštas, "krikštijimasis", buvo suprastas ne tik kaip naujo meto pradžia, bet ir jo pagerinimas. Net ir pagrindinis naujos religijos simbolis - kryžius buvo priimtinas ir suprantamas, kaip naujos krypties gyvenime ženklas - krikštas. Tai turbūt paaiškina, bent dalinai, ir palyginti mažą pasipriešinimą, kurį naujo tikėjimo primetimas iššaukė Lietuvoje.


II. Kirmių diena


Viena iš Krikštais vadinamų dienų - sausio 25-oji - kurios krikščioniškas atitikmuo yra "Povilo prisivertimo" minėjimas, turi ir kitą, pagonišką, vardą: tai kirmių ar kirmėlių diena arba paprasčiausiai kirmėlinė, kurią LKŽ identifikuoja kaip pusiaužiemį.
Apie šią šventę, kurios reikšmė turėjo būti nemaža - tą dieną žmonės papurtydavo sode obeli, kad jos būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, žadindami iš žiemos miego bites - mūsų žinios toli gražu nesusistemintos. Neprieidami tiesiogiai prie tautosakos archyvų, maža ką žinome apie šios dienos, kuri, atrodo, skirta gyvačių kultui, sąryšį su pačiuomis gyvatėmis: beskaitant etnografinius tekstus teko užtikti, kad gyvatės, rudenį pauosčiusios tam tikrą žolę ir nuėjus gulti, kirmėlių dieną atgyja ir "iš girių į namus eina". Iš kitos pusės, XVI a teksta, aprašantys naminių žalčių kultą ir su juo surištas apeigas, yra pakankamai išsamūs, tačiau jie tam kultui nedioda jokios kalendorinės datos, nurodydami tiktai, kad tas "tam tikras laikas" ir yra būtent Krikštai arba Kirmių diena.
Pačių apeigų aprašymą paimame iš mūsų turimo Lasicijaus teksto, nors jis jį ir yra ištisai įsirašęs iš ankstyvesnio J.Maletijaus:


Praeterea Lituani et Samagitijae in domibus sub fornace, vel in angulo vaporarij vbi mensa stat, serpentes fouent, quos numinis instar colentes, cerso anni tempore prėcibus sacrificuli, euocant ad mensam. Hi vero exeuntes per mundum linteolum conscendunt, et super mensam morantur. Vbi delibatis singulis ferculis, rursus discendunt abdunt in cavernis. Serpentibus digressis, homines laeti fercula praegustata comendunt, ac sperant illo anno omnia prospere sibi euentura. Quod si ad preces sacrificuli, non exierint serpentes, aut fercula apposita non delibauerint: tum credunt se anno illo subituros magnam calamitatem."


Čia pat paduodame ir lietuvišką šio teksto versiją, šiek tiek patikslindami J.Balio Maletijaus ir L.Valkūno Lasicijaus vertimus. Tačiau pagrindinis patikslinimas - tai žodžio krikštinti įvedimas "paragavimo", "pradėjimo" prasme.


"Be to, lietuviai ir žemaičiai laiko šiltai gyvates (savo) namuose, po krosnimi arba pirties kampe (greičiausia dūminės gryčios), kur stovi stalas (taigi, krikštasuolėje).
Gerbdami tarsi dievybes, tam tikru metų laiku jie žynio maldomis jas kviečia prie stalo. Ir iš tiesų, jos išlysdamos (iš savo migio) švaria drobule (greičiausia rankšluosčiu) užsliuogia ir įsitaiso ant stalo. Ten, pakrikštiję (truputį paragavę) kiekvieną patiekalą, jos nušliaužia (žemėn) ir grįžta į savo angas.
Gyvatėms pasitraukus, žmonės linksmai valgo pakrikštytus patiekalus, įsitikinę, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis. O jeigu, nežiūrint žynio maldų, gyvatės nešliaužia (iš savo guolio) arba nepakrikštija padėtų patiekalų, tada jie tiki, kad tais metais juos ištiksianti didelė nelaimė.


(1) Vertime mes naudojame žodį gyvatės sekdami senųjų ano meto autorių pavyzdžiu, kurie šiam gyvūnui pavadinti dažnai naudoja ir lietuvišką jo vardą (plg.giuoitos pas Lasicijų). Tai reiškia, kad tuo metu žodis gyvatė buvo vartojamas ir nuodingoms ir nenuodingoms kirmėlėms, ir "gyvatėms" ir "žalčiams" pavadinti. Šių laikų termino žalčiai įvedimas sukurtų naują opoziciją tarp gyvačių, tą dieną einančių iš girios, ir naminių žalčių.
(2) Ši tiksliai aprašyta scena-kurį išsamiai nagrinėti neįeina į šio rašinio ribas-yra ne kas kita, o ritualinė puota Kirmių šventei atžymėti.Jos pagrindinė funkcija - sukviesti naminius žalčius tam, kad jie pakrikštytų visus, vieną po mito ant stalo sudėtus valgius. O pakrikštijimas alimentarinės kultūros isotopijoje - kuri itin svarbi lietuvių mitologijoje - reiškia atžymėjimą naujos gyvenimo pradžios, užtikrinanti tuo pačiu ir laimingą jo tąsą. Pradžios, kaip nulėmimo reikšmė, lietuvių mitiniame galvojime neabejotina: visos dienos sėkmė priklauso nuo to, kaip jinai bus pradėta (Lasicius gana plačiai aprašo Jogailą, kuris netyčia iš ryto apsiavęs pirmiausia kairįjį batą, ilgai sukdavosi ratu stovėdamas ant vienos kojos tam, kad atburtų šį nesėkmingos dienos lėmimą); pirmasis gegutės užkukavimas filkuoja visų metų elgesį ir būvį ir t.t..
(3) Tokia krikšto interpretacija leidžia teigti, kad Maletijaus-Lasicijaus nurodomas "tam tikras metų laikas" (certo anni tempore) sutampa su pusioaužiemiu ir gali eventualiai atitikti krikščioniškąją sausio 25-tą dieną: nuo kirmių pakrikštijimo-ar atsisakymo pakrikštyti-priklauso ir visų ateinančių (illo anno) laimė ar nelaimė.
Suprantama tad, kodėl Kirmių diena turi teisę būti vadinama Krikštais.


(4) Aišku taip pat, kad tokių apeigų proga kalbėti apie gyvačių kaip tokių garbinimą nėra prasmės: naminiai žalčiai, kaip tai pastebėjo Erasmus Stella jau 1518 m. yra tik "dievų numylėtiniai" Tai patvirtina ir etnografiniai daviniai:
"Oi tu žalty, žaltinėli,
Dievų siuntinėli
Veski mane in kalnelį
Pas mielą dievelį"
Krikštydami maistą, jie tik vykdo dievo - ar dievų - jiems deleguotą valią.
(5)Pabrėžtina taip pat, kad valgių krikštinimas anaiptol nereiškia vien tik maisto palaiminimo ar laimės šioje konkrečioje srityje pažado. Priešingai, maistas yra tik toji metaforinė plotmė, kurios pagalba atliekamas visą ateinančių metų gyvenimą liečiantis lėmimas, laimės ar nelaimės priskyrimas. Tai palengvina ieškojimą dievo, kurio vardu žalčiai šį lėmimą atlieka. Iš vienos pusės žalčio figūra surišta su Dlugoszo minimu vienu iš pagrindinių lietuvių dievų, jo lotyniškai vadinamu Aesculapius, atitinkančia Prūsiškajam Patrimpui. Iš kitos pusės, atsižiūrint į lėmimo ir laimės davimo funkcijas, tasai lietuviškasis Aesculapius, atrodo, bus ne kas kita, o dievaitis Mėnulis.


III.Kumeliuko krikštynos


Kitas tekstas užrašytas kokiais trimis šimtais metų vėliau, atpasakoja skirtingą, bet taip pat ritualinę puotą:


Kumeluko kriksztinos
Priesz Grebeniczias Merrgos susideda pinigų perrka arelkos,-szutina ir sugruda su aguonom ir kanopem, ir su medum; ir sumusza kamukuos wadinaczwikinu - arielku suwirina su medum - ažupraszo jaunimu (bernus). Te atoji ir iszgeri arelku, kožnas stato po gorciu ir par nokti ir unt ritojaus geria pardien keldami kumeluko kriksztinas.


Šis tekstas, kurio vien tik kulinarinės isotopijos nagrinėjimas pareikalautų atskiros studijos, yra gana sunkiai išskaitomas: šalia mitologinio aiškinimojį reiktų papildyti keletu trumpų filologinių komentarų.
(1) Kumelukas, kurio krikštynos švenčiamos, yra neabejotinai viena iš Jauno Mėnulio epifanijų. Turint galvoje mėnulio mėnesių neatitikimą saulės kalendoriniams menesiams, tai, kad krikštynos keliamos prieš Grabnyčias, o ne Kirmėlių dieną, neturi didelės svarbos.Tačiau faktas, kad puota keliama iš vakaro ir linksminamasi per visą naktį, patvirtina lunarinį šios šventės pobūdį.
(2) Krikštynoms ruošiamas gėralas susideda iš degtinės, suvirintos su medumi - savotiško krupniko, kuris primena panašiusapgėlų ir krikštynų gėrimus ir iš kamukų, padarytų iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus, kurie ir specifikuoja gėralą savo ypatingu vardu - čvikinu.
(3) Tie kamukai turi apskritą kiaušinio formą, o kumeliuku, savo ruožtu, lietuvių tarmėse vadinamas kiaušinio trynys. Išeitų, kad kamukas yra kumeliuko metonimas, jo miniatiura. Turint galvoje, kad kamukas sudarytas iš aguonų, kanapių ir medaus, simbolizuojančių, labai grubiai paėmus, linksmybęm gerbūvį ir meilę, šiuos ingredientus galima skaityti kumeliujko atributais ir jo dieviškų funkcijų ženklais.
(4) Tų kamukų vadinimas čvikinu gali būti aiškinamas pagal nelietuviškos kilmės žodžių šeimos dispoziciją: čvikinas-tai "kelnių dalis, kur sueina abi kiškos", bet drauge ir "kelnių spraga", o čvikis - paprasčiausias kamštis. Nebūnant dideliu išminčium galima suprasti, kad iš kamukų sudarytas čvikinas mūsų kontekste atvaizduoja kumeliuko mašną, kaip pradinės kilminės energijos šaltinį. Tokio patiekalo absorbavimas yra savotiška komunikacija su kumeliuko teikiamų potencialių gėrybių šaltiniu.
(5)Nenuostabu, kad šios rūšies apeiginę puotą rengia mergos, t.y. netekėjusios, bet jau vedyboms tinkamos moterys, į kurias visuomenė sudeda visas trečiosios sakralinės sferos vertybių - meilės, grožio, gerbūvio - viltis. Jaunąjį Mėnulį sutinka ir priima, kaip ir pridera, kaimo jaunimas. Visa tai yra senos, užmirštos religijos ir greičiausia nebesuprantamų ritualų likučiai. Jie visgi negali nepriminti senosios prūsų religijos davinių; pas prūsus Patrimpas vaizduojamas jaunas, linksmas vyras.
(6) Nereikia papildomai įrodinėti, kad kumeliuko krikštynos teisėtai priklauso Krikštų šventės apeigoms.


IV. Trumpos išvados


Šios trumpos studijos ambicijos buvo mažesnės, negu kai kurių pavienių išrodinėjimų nusitęsiančios išvados galėtų leisti manyti. Buvo bandyta atstatyti senoviškąč lietuviškų Naujųjų Metų šventę, vadinamą Krikštais. Tam tikslui visų pirma reikėjo išaiškinti pačios šventės pavadinimo reikšmę.Bet to dar neužteko:šventės turinys nebus pilnas, kol ji nebus surišta su ją įprasminančiomis apeigomis. Mums atrodo, kad bendruomenės jaunimo išvakarėse ir per visą naktį keliamos kumeluko krikštynos, kad šventės dieną, dalyvaujant maldininkui, rengiamas šeimynos pokylis, kuriame namų dievybės-žalčiai krikštija ir laimina ateinančius metus, duoda bent dalinį šių iškilmių vaizdą. Šventė, pagaliau, nebus pilna, jei jinai nėra konsakruota kuriai nors dievybei: Dievaičio Mėnulio, kurio gimimas rago mėnesyje apreiškia naujų metų pradžią, figūra pamažu ryškėdama, užima jai priklausančią vietą.

LAST_UPDATED2