Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 93 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6170349

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Lietuvių Tradicijos Perdavimai PDF Spausdinti Email
Sekmadienis, 01 kovas 2009 16:14

            Šios sintezės esmė- ir vėl sinkretizmas, tačiau jau nebe kelių senųjų religijų, o valstiečių perimtos senosios religijos tradicijos ir katalikybė. Archajinės formos susiliejo su krikščioniškomis.

            Tarsi „įsiliejo į jas „ turbūt nėra tikslu. Būtent „susiliejo‘. Dažna šventė, ar Joninės/ Rasos, ar Jurginės/ Jorė, ar Velykos, šiandien lietuviams atrodo kaip viena ir ta pati šventė. Įvyko sinkretizacija. Dabar dažnas mokslininkas vvisuškai sąžiningai negali pasakyti, kad tas elementas būtinai atėjo iš pagonybės, o tas iš krikščionybės. Galų gale daug kas atėjo į Lietuvą skirtingais būdais – krikščionybė galėjo atnešti kokį nors vaizdinį, perėmusi jį iš romėnų mitologijos ar net (tarpiniais keliais) iš egiptiečių ar Artimųjų Rytų religijų. O lietuviai šituos dalykus galėjo gauti tiek iš krikščionybės, tiek ,juos gaudami, atpažinti kaip visiškai „savus“. Sakykime, indoeuropietiškos kilmės. Nebūtinai sąmoningai, bet pajausdami. Atpažindami. Tad krikščioniškos šventės ne veltui susipynusios su pagoniškomis. Ir atvirkščiai.

            Galimas dalykas, ne vien per trumpą , siaurą krikščionybės ir pagonybės jungtį, kita tradicija atnešė Europos ir Azijos pagrindus, ir čia įvyko –ne pirmą kartą- ne dviejų religijų, o keleto religinių tradicijų jungtis. Lietuvių katalikybė apsti ir votų, ir iki šiandien likusių šventų šaltinių, ir kryžių pakelėse, ir akmenų. Tik atributika pasipildžiusi- prie švento akmens ar šaltinėlio matome Mariją, - bet taip ir turi būti; mylinti deivė, kurios vardas skirtingais laikais įvairuoja, o esmė lieka, ir turi apsireiškšti prie šaltinių, medžių, akmenų. Ten, kur tyra gausa. Tradicijos saugotoja tapo krikščionybė, konkrečiau – katalikybė. Taigi lietuvių tradicija tęsėsi. Tęsėsi daugiausia modifikuoto kulto tradicija, ritualai, apeigos. Tęsėsi ir dievų funkcijos. Perkūnas- arkangelas, angelas, Elijas, Perkūnas –Dievo tarnas. Vis vien šaudantis, griaudėjantis, važinėjantis savo dviračiu vežimu. Ir taip toliau- panašių dalykų apstu visame folklore. Tęsėsi medžių, gyraičių, pakelių stelų, koplytstulpių kultas. Tęsėsi šventės. Iš dalies galime kalbėti ir apie krikščioniškas šventes, tačiau pats švenčių šventimas, nuo Kūčių, kai po staltiese dedami (slepiami) aukojimo pakloto šiaudai, iki Vėlinių, kai tiesiog praktikuojamas protėvių kultas- modifikuotas ir Bažnyčios, ir sovietų, bet išlikęs bene šviesiausia ( ne paradoksas) bendravimo su mirusiaisiais, t.y. su protėviais, švente. Laužai kapinėse miniatiūrizavosi, buvo paversti į ugneles ant kapų, bet tai kas yra aukojimo laužų miniatiūros, kaip ir prėskučiai („šližikai“) yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatiūros. Tą tradicijai gyvuojant XVI a. Viduryje jautė protestantai, tarkim, ir J.Lasickis, kuris žemaičių dievaičius vardijo greta katalikų šventųjų, drauge nurodydamas, kad ir viena, ir kita yra vis vien stabmeldiški dalykai, kūrinių, o ne Dievo garbinimas. O Martynas Mažvydas 1547 m. Įspėjo ganytojus ir ganomuosius savo protestantiško Katekizmo pratarmėje, kad esama tiesiog dviejų stabmeldystės rūšių- senosios ir naujosios (BRMŠ II 184). Pagonybės ir katalikybės. Įžvalga buvo teisinga, tačiau padėtį pakeitė jėzuitai, kurie šią tradicijos sintezę su katalikybe sugebėjo apmalšinti, prigesinti ir perkelti į papročių lygmenį.

Gintaras Beresnevičius

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: