Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 73 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6312344

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Įveikti religijų priešpriešas PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Trečiadienis, 30 Rugsėjis 2009 17:04

 

Pakalbėkime apie įvairius tikėjimus ir kaip jie turėtų sugyventi šiuolaikiniame pasaulyje įveikdami priešpriešas. Prieš pradėdami kalbėti, pirmiausia išsiaiškinkime žodžio „tikėjimas“ reikšmę. Keista, bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ žodį „tikėti“ apibrėžia labai abstrakčiai: 1. laikyti tikru dalyku; 2. laikytis religinių įsitikinimų (tarsi būtų ateizmo paakinti apibrėžimai). Panašiai minėtas žodynas aiškina ir žodį „tikyba“ – tikėjimas, religija. Pirmiausia mąstanti būtybė – žmogus nuo nemąstančių gyvūnų skiriasi tuo, kad gali sąmoningai pasirinkti tikėti Dievą ar laikytis ateizmo, kuris, kaip tikėjimo neigimo ideologija, irgi priskirtinas specifinės sustabarėjusios religijos sričiai. Tikėjimas yra dvasinio gyvenimo sritis, palaikanti pačias žmogiškiausias asmens savybes: sąžiningumą, teisingumo jausmą, atlaidumą, meilę. Tokiu būdu žmogus išsiskiria iš gyvūnų, gyvenančių pagal instinktus. Deja, vis labiau grimztame į tokį liūną, kuris pavaldus veikiau instinktams; žmogiškųjų savybių lieka mažai.


Krikščioniškasis tikėjimas radosi ne tuščioje dvasinių ieškojimų erdvėje, bet ant kitokio, nei įprasta manyti, tikėjimo pagrindo. Viena iš seniausių tikėjimo rūšių yra politeizmas, kuriam priskirtina ir gamtos jėgų gerbimas bei meldimasis joms, arba pagonybė, egzistuojanti kaip mūsų baltiškosios kultūros dalis, kurią, be kita ko, sudaro kalba, istorija, liaudies menas, papročiai, liaudies išmintis ir bendroji kultūra. Daug ką iš visaverčio baltų kultūros funkcionavimo laikotarpio reikia tiesiog atrasti iš naujo. Svarbiausia – reikia atmesti neigiamą požiūrį į pačią pagonybę kaip pasaulėžiūrą ir sąvoką, kurią minėtasis žodynas irgi aiškina nepakankamai – tik kaip pirmykštę religiją (fetišizmas, totemizmas, politeizmas). Yra pasaulyje šalių, iki šiol išlaikiusių pagoniškąją religiją ir kultūrą, bet niekas už tai prigimtinio tų šalių tikėjimo nei smerkia, nei jį niekina. Viena iš tokių šalių yra Kinija, kurios žmonių išpažįstamas tikėjimas nieko nestebina. Keistoka, kad pagoniškosios kultūros ieškojimas sukelia priešpriešą Lietuvoje, kur natūralios, prigimtinės liaudiškos kultūros arba pagonybės šaknys (iš dalies lieka ir dabar) buvo itin gilios. Pati sąvoka buvo primesta iš šalies ir yra atėjusi iš buvusios valstybės uždarumo laikų: pagonimis buvo vadinami tokie žmonės, kurie turėjo tradiciją pagauti priešą ir išvaryti jį už savo žemių ribų, bet nenužudyti. Gal ta tradicija buvo įvardijama žodžiu „pagaunia“, iš kurio, matyt, atsirado ir sąvoka „pagonys“, nieko bendra neturinti su juodais baisiais žmonėmis, kokiais iki šiol buvo mėginti vaizduoti gamtiškąjį tikėjimą išpažįstantieji. Kaip tik tokį požiūrį į pavadintuosius pagonimis buvo paskleidę patys kiek kitokį pagoniškąjį tikėjimą turėję romėnai, žodžio „pagan“ prasmę sieję su tamsiais baisiais žmonėmis (kaimiečiais, kaimų gyventojais). Vėliau tamsių žmonių sąvoka buvo taikoma baltų gentims apibūdinti, buvo vartojama tų, kurie siekė pirmiausia sunaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip valstybę, Lietuvos kunigaikščių suvienytą iš buvusios Sarmatijos liekanų. Bet pamėgink viešai užsiminti apie Sarmatiją ir būsi Lietuvos istorikų suniekintas! Esą tokios valstybės nebuvo (daugelis dabar to nenorėtų sąmoningai). Jeigu nebūtų buvusios Sarmatijos, jos karių Romos imperatoriai nebūtų samdę į savo armiją. Apie Sarmatiją kaip teritoriją ar genčių sąjungą žinojo ir rašė antikos mokslininkas Ptolemajas, kurio sudarytas Sarmatijos žemėlapis yra išlikęs iki šių dienų. Apie Sarmatiją rašė ir Johannesas Bobrowskis, vokiečių rašytojas (tam tikra prasme – iš kultūrinio paribio), kurio šaknys – iš Mažosios Lietuvos (jo seneliai gyveno Šilutės rajono Mociškių kaime). Apie tai jis žinojo gana neblogai, jeigu drįso rašyti eiles, net knygai davė pavadinimą „Sarmatijos metas“. Gaila, kad apie Sarmatiją visai nieko nežinome ir nenorime žinoti mes, dabarties lietuviai. Kai kurie, ne visi. Be abejo, toliau tęsiame mums primestą ekspansinę Šventosios Romos imperijos politiką ar ideologiją (nieko bendro neturinčią su Vatikanu), siekusią daugelį paversti dvasios vergais. Nors šios imperijos seniai nebėra, kol kas tyliai su tokia politika susitaikome, jai pritariame. Nedrausdami iškraipyti istoriją, apie mūsų sunaikintą istorinę praeitį leidžiame kalbėti netiesą. Ne tik istorinę, bet ir kultūrinę. Ir todėl mums, Sarmatijos palikuonims s a r m a t a m s, dėl tokios pozicijos turėtų būti ne tiek gėda, kiek labai s a r m a t a.


Artėja Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus. Kaip Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) tas vardas buvo paminėtas pirmą kartą? Jis užrašytas LITUA (tuo metu lotynų kalboje pagal rašto ypatumus buvo painiojamos raidės u ir v), todėl vėliau atsirado ir LITVA. Prieš tūkstantmetį į uždarą ir gerai saugomą pagonių (primenu, kad taip mus vadino romėnai) valstybę bandė patekti katalikų vienuolis Brunonas, bet, nespėjęs įgyvendinti savo tikslų, buvo nužudytas prie jos sienų. Tai ką gi iš tikrųjų minėsime? Matyt, būtų tiksliau sakyti, kad minėsime savo buvusios valstybės griovimo pradžią. Vienuolis Brunonas tarsi atvėrė galimybę kėsintis į mūsų šalies laisvę: padarė mūsų tautos pavergimo, kuris visokiausiais nesąžiningais būdais – klasta ir melu – tęsiamas ir toliau, pradžią. Gaila, kad taip lengvai tam pasiduodame ir toliau patys save, savo esmę griauname.


Valstybė ar genčių sąjunga buvome ir prieš 1000 bei daugiau metų, tik kitaip, ne Lietuva, vadinami. Nuo tada ir radosi noras prievarta mus atvesdinti į krikščionybę, priversti atsisakyti natūraliai tautos gelmėse kilusių papročių ir dievų, o su jais ir savo kultūros, gyvensenos ir jausenos.



LAST_UPDATED2
 
Komentarai (9)
visų tikybų kalnelį/slėniuką Vilniu
9 Antradienis, 06 Spalis 2009 17:41
visų tikybų kalnelį/slėniuką Vilniuje;
kaip ta Basanavičiaus aprašytoji lietuvaitė kad:
tebūnie ir aukuras, Kupolės jam,
tebūnie ir varganas bėdžių vilties kryželis...
(galbūt tai tiesa, - kaip Eman. Kanto įrašyta: lietuvių kalba, kultūra, tikyba
pasaulio raktas į save,
į ŽMONIJĄ, Vydūniškąjį žmogiškumą...)
http://ulis.liveforums.ru/viewtopic.php?
8 Šeštadienis, 03 Spalis 2009 23:55
http://ulis.liveforums.ru/viewtopic.php?id=36#p3223
Ne pagonis, kviesk Bumblauska i dvikova,
7 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 16:48
BituteKu
Ne pagonis, kviesk Bumblauska i dvikova, tegul aiskinasi.
Kas iš tų kalbų apie protėvis, jei n
6 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 16:11
Kas iš tų kalbų apie protėvis, jei net teisingai juos pavadinti nesugebam. Vartojam paniekinatį jų pavadinimą, žydkrikščionių primesta.
Galima netikėti "Gedgaudo pasakom" tik dar neradau nė vieno Lituvos "istoriko", kuris būtu panegęs nors vieną jo teiginį. Jūs tokius esat sutike? Pasidalinkit. Apsvarstysim.
Šiaip prieš Dlugošą nieko neturiu. J
5 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 14:38
Šiaip prieš Dlugošą nieko neturiu. Jo surašyta istorija iš jo išstudijuotų šaltinių gana gera.
Aivaras Lileika irgi studijuoja kiek įmanoma senesnius šaltinius ir rašo savo istoriją. Kaip ir Dlugošas.
Ir dar. Girdėjau Bumblauską sakant, ka
4 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 14:34
Ir dar. Girdėjau Bumblauską sakant, kad kas nori, tegul tiki Gedgaudo pasakom.
Išeina, kad jis nori tikėti ir tiki tik Šapokos pasakom, kuris "tikėjo" Narbuto pasakom ir t.t.
Materialiam pasaulyje įprasta tikėti tik tuo, ką galima paliesti. Arba kas parašyta. Bet jei tai kertasi su jau suformuota pasaulėžiūra, yra "kietas" argumentas-AR TAS ŠALTINIS PATIKIMAS. O kuo "patikimas" Dlugošas kaip "šaltinis" Jis nei buvo anuomet, nei matė. Viskas yra interpretacijos. Tik.
Kažkodėl mūsų istorikams neįdomi is
3 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 14:29
Kažkodėl mūsų istorikams neįdomi istorija iki krikščionybės. Yra Ptolemėjaus žemėlapiai-mūsų istorija apie tai tyli. Sūduva, sūduviai pirmą kartą paminėti 150-ais metais, o mes švenčiam Lietuvos tūkstantmetį ir tylim, kad iki krikščionybės čia buvo gyvenama ir ne tik.
Pajuokavau, turėjau minty, kad reiktu p
2 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 11:52
Pajuokavau, turėjau minty, kad reiktu pradėt nuo agresyviausių. O ir tie patys "Bernardinai" vargu ar patalpintu.
Gal reikėjo pradžioje pamėgint straip
1 Ketvirtadienis, 01 Spalis 2009 08:16
Gal reikėjo pradžioje pamėgint straipsnį patalpint pvz. "Bernardinuose" ;-)...

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: