Baltų Atlantida

Žmogus sava prigimtimi jau yra laisvas, o sulaukus XXIa. manau esame laisvesni dar daugiau savo pasirinkimuose - kokį tikėjimą išpažinti, kokiai religinei bendruomenei priklausyti, o kokiai ne. Kažkodėl mūsuose tos tolerancijos žmogaus pasirinkimui vietos kaip ir nelieka. Dažnas palydi murmėdamas gatve šūkalojančius ir būgnus mušančius krišnaitus. Kaip gi taip? Juk tai ne tradiciniai katalikai! O katalikai tai jau tradiciniai? Galiausiai kaip ilgai tas tikėjimas primestas gyvuoja mūsų žemėse? Kokia gi tada tradicija? Bet ne į tai norėjau dėmesį atkreipti, o pasakyti, kad visi turi pasirinkimo teisę. Kažkodėl krikščionišką tikėjimą norintys išpažinti ir išpažįstantys žmonės turi ne tik savo bendrijas, bet ir maldos namus vadinamus bažnyčiomis, pagaliau pravoslavai ir net tikėjimo žodžio pakraipos žmonės, neskaitant mormonų bei kitų atmainų, turi savo susibūrimui skirtas vietas, o štai tikrai tradicinį tikėjimą išpažįstantys Baltai (Pagonys) savo vietos susibūrimams taip ir neturi. Kreipiantis į valdžios vyrus buvo pasiūlyta eit į miškus ant kalnų ir atlikinėt tas savo apeigas. Taip jau taip, jei pas mus būtų tropinis klimatas, nebūtų žiemos periodo, o galiausiai jei nepretenduotų senasis tikėjimas ir jį išpažįstantys kaip į tradicinį. Gal ne tai būtų blogiausia,  tačiau pažvelgt į šią problemą norėčiau plačiau.

Visų pirma intenete apstu įvairių pakraipų religinių bendruomenių (sektų) portalų su galimybe žmogui rasti prieglobstį jų apsupty. Jie tik ir laukia dvasiškai nusivylusių ir gyvenimo negandos prispaustų žmonių, kad kaip mat įpinti į savo pinkles. Štai iš kur randas visokios „Jogos“ ir „Jogizmo“ pakraipos, jehovistai, sektos, į kurias  įvilioti žmonės iš namų neša paskutines savo santaupas ir pan.

Mes, Baltai, išpažįstantys senajį savo tikėjimą, taip ir neturime savo vietos susirinkimams, o juk prisiminkime savo senųjų kunigaikščių didžiadvasiškumą kai šalia pagoniško tikėjimo jie leido gyvuoti ir kitiems tikėjimams ir ne tik leido, bet ir maldos namus pastatė. O dabar? Dabar  tai tarsi svetima ir greičiau norima žydams grąžinti jų namus, suteikti kitiems tikėjimą išpažįstantiems, tačiau savajį prigimtinį tikėjimą kažkodėl atmetame ir paminame.

Ir visgi ne tik tai yra baisu, baisu, kad žmogus iš esmės neturi pasirinkimo teisės.

Niekam nėra nuostabu, kad ilgą laiką mūsų protėviai išeidami anapilin - buvo deginami (kremuojami). Dabar dažnas grįžta prie šios tradicijos,  pasirinkdamas būti sudegintu. Gal tai lemia žmogaus norai, gal tai lemia žmogaus prigimtiniai įsitikinimai, tačiau ir tai  ignoruodama mūsų valstybė nesuteikia tokios galimybės savo piliečiams, tad mirusiųjų giminaičiai apsunkinami tesėti išėjusių anapilin priesakus, turi belstis svetur, kad ten būtų kremuojami palaikai. O kodėl to nedaroma Lietuvoje, kodėl svetur paliekami pinigai? Juk šios dienos bažnyčia priima ir šventina pastatytą urną ir net tam didžiajam tikėjimo sambūriui kaip krikščionybei tai nėra svetima. Deja ,čia reiktu gal pliekti mūsų valstybės neveiklius funkcionierius, tačiau jei jau norėjau pakalbėt apie pasirinkimą tai apie jį ir kalbu. Vėl norėčiau grįžti prie žmonių, išpažįstančių senąjį tikėjimą (Pagonybę). Kur gi jiems pagal senus papročius pasilaidoti, išlydėti velionį anapilin? Žinoma, čia gal kas pasakys, kad tam yra kokie laidojimo biurai ar pan. tačiau kaip krikščionis nori būti šarvojamas, o ir laidojamas bažnytiniais kanonais, taip ir senąjį tikėjimą išpažįstantis žmogus nori būti palaidotas senais papročiais ir pašarvotas savo namuose, o ne laidojimo biure ir juolab krikščioniškoje bažnyčioje. Kažkas tai pasakys. kad niekas netrukdo tokias apeigas atlikti tiesiog namuose pasistačius urną atsivežtą iš svetur su velionio palaikais, bet kaip tuomet su ta pagarba? Kur taip vadinama tolerancija kitiems tikėjimams ir juolab mūsų senajam tikėjimui? Manau turi teisę tie žmonės turėt savo namus, o galiausia būt palaidoti ir tokiom apeigom, kurias jie pasirenka ir kurios jiems yra brangios.

Gal kas nori ir ne kapines šalia tradicinės bažnyčios rinktis, o tiesiog jo noras būtų būt palaidotas po pasodintu ąžuoliuku tačiau tokia galimybė iš žmogaus yra atimama.

Visame pasaulyje yra gerbiama mirusiojo valia ir pasirinkimas, o štai pas mus atvirkščiai. Arba primetama jam be pasirinkimo galimybės ir be alternatyvų tik vienas pasirinkimas, kaip ir vaikai mokyklose mokomi arba tikybos arba etikos, tačiau niekur nerasi, kad būtų mokoma senojo tikėjimo išminties ir grožio suteikiant jam pasirinkimo galimybę. Vadinasi, jei neesi krikščioniško pasaulio atstovas, esi svetimas ir tada jau bedievis, tačiau dvasingumo manau tikrai daugiau už tuos krikščionis turi mormonai, krišnaitai jau nekalbant apie mūsų pagonių dvasingumą jų dievybės suvokimą. Aišku, ne mums teisti ar smerkti. Mes tik norim turėti savo namus susibūrimams, norim teisės pasirinkti.

Lietuvis išpažįstantis senajį savo tikėjimą