Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 74 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5925828

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
„Romuvos“ kelias PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Ketvirtadienis, 29 Spalis 2009 00:52
Daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų mums pavyko atsiginti nuo kryžiuočių. Apie senųjų baltų papročius, tradicijas, religiją žinome iš tautosakos, liaudies dainų, įvairių išlikusių rašytinių šaltinių.


Senovės baltai garbino gamtos jėgas, gerbė ir saugojo savo tradicijas, protėvių atminimą. Ar šiandien nepraradome senųjų savo tradicijų, ištakų, darnos su aplinkiniu pasauliu?

1967-ais metais su Rasos švente gimusi „Romuvos“ bendruomenė išaugo į 20 senovės baltų religinių bendruomenių visoje Lietuvoje vienijančią bendriją. Apie judėjimo įkūrimą, senąsias lietuvių tradicijas sutiko pakalbėti senovės baltų religinės bendrijos vadovas, Krivis Jonas Trinkūnas.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 Pilna laida: http://www.sarmatija.lt/index.php/dokumentiniai-filmai

Kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta „Romuvos“ bendruomenė?

Kaip bendruomenė ji buvo įkurta 1992-siais metais ir  įregistruota Teisingumo ministerijoje kaip baltų tikėjimo religinė bendruomenė, o trumpai pavadinta „Romuva“. Bet iš tiesų  mūsų judėjimo ištakų reikia ieškoti 1967-siais metais. Būtent tais metais mes, jaunų humanitarų būrys, nusprendėme, kad reikia atkurti senąsias lietuvių tradicijas su vasaros saulėgrįžos švente. Ši šventė, lietuvių įprastai vadinama Joninėmis, tuo metu buvo pavirtusi alaus švente kaip, beje, ir dabar. Todėl mes nuo Joninių atskyrėme Rasos šventę. Rasos tai saulės, gamtos jėgų, žolynų, ugnies, vandens pagerbimo šventė.

Pirmą kartą švenčiant Rasos šventę tarp jos iniciatorių ir gimė mintis atkurti senąjį tikėjimą. Norėjome eiti tuo pačiu tikėjimo keliu, kaip ir mūsų protėviai. Tik tuo metu, tarybiniais laikais, jokia religija neturėjo galimybės viešai reikštis. Ir juo labiau mes, pradėję „Romuvos“ judėjimą,  slėpėme senojo lietuvių tikėjimo orientaciją. Visą sovietmetį buvome pogrindyje.

Kodėl 1992-ieji? Atgavus laisvę Lietuvoje jau galima buvo drąsiai kalbėti, ko mes siekiame. Tik tada išdrįsome pasiskelbti. Tada ir įsiregistravome.

Mes nebuvome nežinia iš kur atsiradusi naujiena. 1967-ieji mums buvo ypatingi tuo, jog tuo metu vyko kraštotyros sąjūdis. Mes ėjome į ekspedicijas po kaimus, užrašinėjome liaudies dainas, papročius, tikėjimus. Tame sename, dar gyvame kaime pamatėme tikrąją Lietuvą: ten dar buvo dainuojamos senosios dainos, išsaugotas folkloras, papročiai. Supratome, kad ši tradicija dar yra gyva ir ją reikia išsaugoti.

Bendruomenė buvo kuriama gan sudėtingu laikotarpiu. Ar patyrėte persekiojimų, agresijos iš tuometinės valdžios ?


Sovietmečiu mes buvome kraštotyros arba folkloro, etnokultūrinio judėjimo dalis. Kai šimtai žmonių  pradėjo eiti į ekspedicijas, užrašinėti dainas, aprašinėti etnografinę medžiagą, sovietai sunerimo: prasidėjo stabdymas. Tuo metu mes buvome įkūrę „Ramuvos“ klubą (nedrįsome vadintis „Romuva“, todėl pakeitėme pavadinime vieną raidę). Nors „Ramuva“ buvo įregistruota 1969-siais kaip kraštotyros klubas, sovietai greitai susiorientavo, kad šis judėjimas jiems gali kelti pavojų ir 1971-ais metais jį uždarė.

Žinoma, visko uždrausti negalėjo, nes visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo folkloriniai judėjimai, kūrėsi etnografiniai, folkloriniai ansambliai. Mums buvo liepta neužsiiminėti jokia klubine veikla, nebent kurti folkloro ansamblius.

Po 1971-ų metų prasidėjo spaudimas, kuris vis stiprėjo. Prasidėjo Rasos šventės stabdymas, o vėliau ir visiškas draudimas. Rasos šventė tapo pogrindine, slapta. Net saugumo šnipai sekė, kur ruošiamasi švęsti. Būdavo tokia konspiracija: lieka iki šventės 2 dienos – niekas be gal kokių 2 organizatorių dar nežino šventės vietos ir tik paskutiniu momentu buvo pranešama, jog renkamės prie tokio ir  tokio ežero.

Represijai stiprėjant dar labiau 1972-siais ar 1973-siais prasidėjo areštai. Kauniečių bendruomenė pogrindyje ketino įkurti tautinę organizaciją su mūsų kraštotyros idėjomis. Bendruomenę susekus, kadangi aš juos pažinojau, kliuvo ir man. Tuo metu, rašant disertaciją, buvau išmestas iš universiteto. Po to 15 metų buvau bedarbis. Man buvo pasakyta: neturėsi teisės dirbti jokio humanitarinio darbo, eik į fabriką! Teko išmokti kalti paminklus, daug keliavau po Lietuvos kaimus. Ir tik tada, kai prasidėjo Sąjūdis, pradėjau dirbti sociologijos institute etikos, vėliau – sociologijos skyriuje.

O iš tos kauniečių grupelės, kurią paminėjau, keli net sėdo į kalėjimą. Tarp jų buvo V. Povilionis (Veronikos Povilionienės vyras), toks vokiečių kalbos mokytojas Sakalauskas, dar keli žmonės už nieką gavo po 3-5 metus kalėjimo. Tada tiesiog buvo gautas nurodymas iš valdžios naikinti visą tą  ideologinį judėjimą.

Tuo metu net už liaudies dainų dainavimą areštuodavo. Pamenu, kartą gavęs šaukimą, atėjau į saugumą, o ten sėdi pora mergelių, laukia apklausos. O aš jas matydavau šventėse dainuojančias liaudies dainas.

Visas straipsnis:http://www.balsas.lt/naujiena/310397/romuvos-kelias-nuo-krastotyros-klubo-iki-senoves-baltu-religines-bendrijos/rubrika:naujienos-jaunimas-laisvalaikis

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: