Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 139 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6276958

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žvakutes uždegame ir sau PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Penktadienis, 30 Spalis 2009 12:25

Aleksandras Žarskus

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti.
Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus... Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau... Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms? Ar ji juos šildo? Ar aš esu pats savimi?“. Jei žmogus savęs šito paklausia, jausdamas atsakomybę sau pačiam, ir nuoširdžiai atsakydamas pasiryžta ištaisyti klaidas ir perkainoti gyvenimo vertybes, tai reiškia, kad mokomasi mirti ir pradėti gyvenimą naujai. Tad uždekime Ilgių šventėje kiekvienas po žvakelę ir sau.

ILGĖS

S. Daukantas Ilgių šventės aprašyme pasakoja, kad „žyniai tuo tarpu pamokslą sakė svietui apie dabą, būdą žmonių, apie reikalus ūkės ir lėtos apie narsybę ir kantrybę garbingų vyrų karėse kritusių“. Buvo sakomas ir atskiras pamokslas moterims, kad „namus gerbtų, doromis motinomis ir doromis gaspadinėmis tapti teiktųsi“. Garbingiausiam asmeniui pasakojant apie didžius senolių žygius, apie galingą jų dvasią ir atliktus žygdarbius, kiekvienas nejučia pajusdavo savo gyvenimo netobulumą ir sieloje sukildavo gerumo, labumo ilgesys. Labumo ilgesys – tai vidinis ilgesys savo tikrojo ‘Aš’, kuriam reiškiantis žmogus vis labiau labėja (gerėja) ir skleidžiasi jo žmoniškumas.
Kiek daug ir įvairių dalykų ilgisi žmogus. Tačiau jis netampa vertesniu, nelabėja ir neauga jo žmoniškumas, ilgintis ir kaupiant vien medžiaginius lobius. Taip gyvendamas žmogus tik lobėja. Žmogus amžinai pasiliktų vargšas, jeigu neaugtų, nesiskleistų jo žmoniškumas. Tik žmoniškumas visiems pasaulio dalykams ir reiškiniams suteikia vertę.
Metų pabaiga. Visas žemės užaugintas derlius (lobiai) sukrautas svirnuose, daržinėse ir kituose podėliuose. Visus metus dirbęs lietuvis tikėjosi algos. Dabar jis gali naudotis savo alga, savo triūso vaisiais. Valgyk, gerk, linksminkis... Metams baigiantis senieji lietuviai skaičiuodavo ne tik savo triūso vaisius – derlių, bet apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Žmogus metų gale gauna savęs vertą atlyginimą – algą. Antroji žodžio ilgės prasmė yra ‘duoklė, dovanos’: „Brolis gyveno ten be jokių ilgių“ (LKŽ). Gaunama alga parodo, koks žmogus yra. Alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Žodis alga sudarytas iš tų pačių jau minėtų priebalsių ‘l-g’ kaip ir žodis ilgės. Todėl ilgių antroji prasmė yra dovanos, kurių ilgiuosi, o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą, šauksmą. Ir iš tiesų, algoti reiškia ne tik ‘užmokėti’, ‘duoti atlyginimą’, bet ir ‘vadinti’, ‘šaukti’: „Kas esi? Kaip tave algoja?“; „Dovydas buvo labai šventu, o tačiau algojosi šunimi“. Antroji prasmė – ‘dainuoti’, ‘šūkauti’: „Algoji per dienas, kad ir nenusibosta“. Ir trečioji – ‘išmaldos prašyti’: „Taip moka algoti, kad nebereikia geriau“ (LKŽ). Taip pat palyginkime žodžius elga (elgesys) ir alga. Kokia elga – tokia ir alga: „Alga grieko yra smertis“, kitaip sakant, griekas algoja (šaukia) smertin. Toks susimąstymas, pasak S. Daukanto, pamokslas apie savo veiklos išdavas iš tiesų algoja, kviečia žmogų ten, kur jis nusipelnė. Užtarnautos algos (t. y. savo elgos) menkumo pajutimas yra paskata susimąstyti ir žadinti šviesesnės būties ilgesį. Žadinti ilgesį, brandinantį ašainę žmogaus sąmonę.
Dvasią algojančius protėvių žygdarbius prisimindami einame į miško Romuvą prie ąžuolo ar į piliakalnį. Tai tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti (žadinti). Prisimename ir mūsų šventuosius. Prisimename jų gyvenimo kelią nušvietusius priesakus: kunigiškąjį (bramano) šv. Kazimiero ryžtą – „Geriau mirti, nei susitepti“; karžygiškąją (kšatrijišką) palaimintojo Mykolo Giedraičio ištvermę – „Ištverti iki galo“ ir valstietišką palaimintojo Jurgio Matulaičio (vaišijo) pasišventimą – „Sudegti kaip žvakė“. Senuoju papročiu simboliškai išpildome Jono Evangelijoje užrašytus Kristaus žodžius: “Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Su degančiomis žvakėmis rankose beriame į žemę grūdą, kad apmirę tam, kas nedora, kaip tas grūdas, sudaigintume savo sielose šviesesnės būties daigus.

Vėlinių ryšys su krikščionybe


Lietuvių kalendorinės šventės dažnai yra taip susiję su krikščionybe, kad jos laikomos grynai krikščioniškomis. Reikia atsiminti, kad pirmųjų amžių krikščionys šventė tik dvi metines šventes: Velykas ir Sekmines. Visoms kitoms šventėms atsirasti labai didelę įtaką turėjo senųjų indoeuropietiškų švenčių kalendorius. Vokiečių mokslininkas R. Langė knygoje „Mano tėviškės teologija“ aprašo, kaip senoji germanų tikyba paveikė krikščioniškas apeigas bei šventes.
Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data buvo pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos. Senovinės Vėlinės, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėn. Iš pradžių krikščionybėje mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos, nes mirusieji būdavo minimi keturis kartus metuose, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį. Lietuvoje paprotys minėti mirusiuosius keturis kartus per metus jau išnykęs, tačiau, kaip rašė B. Buračas, Kauno kapinėse per Velykas dar ir ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, degdavo žvakutės prie žalumynais apkaišytų velykinių avinėlių. Yra išlikęs ir „Vėlių velykų“ pavadinimas, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos žinių nėra. Pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Tačiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimas būdavo rudenį, per Vėlines.

http://vydija.vhost.lt/kalendorius/lapkritis/Ilges_Velines_Zarskaus.htm

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: