Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 117 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6212208

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Vietovės Dievybės PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Pirmadienis, 02 Lapkritis 2009 13:08

Kiekviena vietovė, jos ypatinga  žemė, turi savo globėjus- dievybes ir dvasias. Tai būdinga visoms žemės religijoms. Net ir vėlesnės , ir naujasnės religijos turėjo ir turi tam tikras vietas, kurios vadinamos šventosiomis, nes ten ęsą pasirodžiusi cdievybė. Tą žino ir lietuviai katalikai, garbinantys Marijos arba Jezaus pasirodymo vietą. Bet tai yra senamadiška tradicija.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Baltų tradicijoje šventvietės dažnai nurodo patys vietovardžiai, tokie kaip Perkūnkalnis, Saulėkalnis, Aušrinės kalnas,Laumežeris ir t.t. Apie tai išsamiai rašė Vykintas Vaitkevičius ( Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V.1998)
Šventvietės buvo tinkamiausios vietos kreiptis į dievybes. Seniausios šventvietės buvo susijusios su Deivėmis. Išlikę prisiminimai apie baltas moteris ir merginas, dažniausiai bevardes, ant piliakalnių arba kitose šventose vietose. Liaudies dainose jos kartais sėdi aukso krėsle- prie vandens, vandenyne, ant kalno, ant medžio ir pan. Bet minimos ir Deivės su vardais bei nurodomos jų buvimo vietos.


J.Totoraitis straipsnyje „Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai (Lietuvių tauta, 1908, T.1.) rašė apie senojo tikėjimo apraiškas marijampolės krašte. Palių apylinkėse katalikiškas bažnyčias ėmė statyti tik XVIII-XIX amžiuje. Pasakojama apie ten neseniai buvusius dievų stabus ir stabmeldžius dvasiškius. Pasakojama, jog arti upės Dovinės buvęs deivės Daukšės stabas. Daukšė galėjo būti vietinių gyventojų pramotė. Pasakojama, jog toje vietoje žuvis gaudyti galėję tik krivaičiai.


Z.Aleksa „keleivyje“ (1912.X) rašė apie vietas, kuriose buvo garbinami senieji dievai. Perkūnas buvo garbinamas arti Rudaminos piliakalnio. Sėjos dievas Žiupsnys-ant Varnupio,Padovinio piliakalnio. Linų dievas Mintavas- ant pašlavančių piliakalnio, Mintavo žmona Vendės stovykla  stovėjusi Pašlavančiuose. Ugnies dievo Šnypščio  stovykla stovėjusi tarp Utos ir Prienų prie Dumiškių kaimo. Kauno stovykla buvo arti Kauno dešniajame Nemuno krante. Aleksotės stovykla arti Kauno, kairiajame Nemuno krante. Aleksote  ji buvo ištekėjusių moterų, našlių ir mergų globėja. Z.Aleksa mano,kad jo giminės pramotė ir buvusi  deivė Aleksotė.


Deivės Švikštės stovykla buvusi ant  Laukiūnų (Laukiškių) piliakalnio. Deivės ragės, žalčių dievo Ragio žmonos, stovykla stovėjusi arti  Vidgirio.


Rugio stovykla buvusi ant kalnelio Ringavėje (Starapolės pavietas), jis buvo laikomas Perkūno pasiuntiniu ir visų žalčių dievaičiu, taip pat Amalavo palių dievaičiu. Išrodęs žmogaus pavidalu, su ragais, ilgais nagais, vienoje rankoje turėjęs žeberklus, kitoje- lanką su vilyčiomis. Tame laike, kai moterys atskirai nuo vyrų ieškojo globos ir pagalbos pas savo Aštarazę, vyriškiai rinkosi Ringavėn pas savo Ragį ir sudėdavo jam aukas iš rugių arba kviečių pėdų. Su savimi vyriškiai imdavo ir žaltį, kurį arti Ringavės paleisdavo ir klupčiomis varydavo pirma savęs, nuduodami, būk tas žaltys veda juos pas Ragį. Bernai nešdavo vienoje rankoje po bijūną, kaipo jaunystės ženklą, o kitoje po ąžuolinę lazdelę, kaipo ženklą tvirtumo ir narsos.


Deivė Aštaraza buvo garbinama ant Kaulų kalno, palių krašte. Ji buvusi moterų globėja ir gynėja nuo įvairių nelaimių. Dar ji buvo laikoma „ uogų ir grybų deive“. Pasakojama, jog deivės statula buvusi medinė ar molinė. Išrodžius kaip moteriškė su skepeta, ant galvos užrišta, kaip seniau rišdavosi moterys. Kairėje rankoje turėjo iš žolynų vainiką, o dešinėje- krepšelį su uogomis. Aštaraza turėjo savo šventes rudens laike ( rugsėjo mėn.). Moterys sunešdavusios jai uogų, bruknių ir mėlynių, sudėdavusios jai pasidžiaugti. Degindavusios jai vuogojų ( krepšelį), tris ir kiekviena po du verstinius karveliu.


P. Dundulienė aprašė nemažai liudijimų apie senųjų dievybių vaizdavimą.
1584 m. Vienas misionierius apie Balninkus ir Vidiškius (Ukmergės aps.) rado pirkių kertėse dievaičių statulų, kurios buvo sunaikintos. Netoli Užvenčio, ant Perkūnkalnio kalnelio, 1960m. Buvo rasta bronzinė dievo statulėlė. Ant Divyčio kalno (Laukuvos aps.) garbinto dievo Divyčio  stabas buvęs paskandintas ežere. Stanislovas Augustas savo dekretu įsakė naikinti Žemaitijoje stabus, išlikusius miškuose. Vilniaus žinyčioje stovėjo Perkūn0o statula, laikanti rankoje didelį titnago gabalą. Šiurpilių senkapyje rasta apdegusi medinė statulėlė  (Senovės lietuvių mitologija ir religija. V.,1990).


T.Narbutas rašė,jog deivės Veliuonos šventykla buvusi Veliuonoje. Deivės Medžiojmos šventykla buvusi prie Kražių miestelio ant Medžiokalnio kalno. Kaip rašė L.Jucevičius, anot žmonių pasakojimų, ji retkarčiais pasirodanti kalne.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: