Senovės lietuvių astronomija Spausdinti
Straipsniai - Astrologija,astronomija
Trečiadienis, 25 Lapkritis 2009 16:37

Naujai paskelbtos 65-68 serijos istorinių filmų rubrikoje "Filmai".  Taip pat atnaujintos laidos TV  saugykloje. 68 serija  1534-35m. karas su Lietuva.

 

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus
Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti.
Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo.
Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik prie svajonių į ją žiūrėdamas.
Žmogui…patinka lietus tik tada kai jis skaistus, bet jis mieliau pasirenka kariauti prieš jį.
Saulė ir dangus, žvaigždė ir lietus, jie visi… kai atsirado žmogus, atsirado kitos taisyklės

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Laida "Pokalbiai pilyje", I-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

"Pokalbiai pilyje"  II-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv


Senovės lietuvių astronomija
Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų. Lietuvių tautosakoje gausu pasakų ir dainų, kurių pagrindiniai herojai Saulė, Mėnulis bei kiti dangaus kūnai.
Per visą žmonijos egzistavimo istoriją – nuo žilos senovės iki šių dienų žmones kankina klausimas iš kur ir kaip atsirado Visata. Senovėje žmonės kūrė mitus apie Visatos atsiradimą, o šiais laikais viskas yra grindžiama moksliniais tyrimais ir įrodymais.
Šiame darbe apžvelgiama astronomijos įtaka senovės lietuvių pasaulėvaizdžio formavimuisi.

SAULĖ
Anksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo.
Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo.

<Žirgai dvyniai ant stogo kraigo>

Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau.
Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.

Mėnulis

Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.


Žmonės manė, kad Mėnulis turi įtakos augmenijai – augalai greičiau auga naktį, kai danguje Mėnulis. Geriausias laikas būdavo Mėnulio didėjimas ir pilnėjimas, jam didėjant auga javai, vaikai, gyvuliai ir pan. Žemdirbiai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves per Mėnulio priešpilnį, nes manė, kad kaip padidės Mėnulis, taip augs pasėliai ir sodiniai. Kai kurie žemdirbiai sėją stengdavosi pradėti ir baigti per pilnatį anksti rytą. Per delčią būdavo sėjami rugiai, kviečiai, žirniai, tada buvo manoma, kad jų nepuls kirmėlės.
Mėnulio jaunatis ir pilnatis buvo laikoma geriausiu laiku. Šios dvi fazės buvo siejamos su atsijauninimu, sveikata. Jaunas Mėnulis laikomas jaunystės, o pilnatis – grožio ir gerovės simboliu. Įsižiūrėję į jauną ar pilną Mėnulį, žmonės matydavo įvairius atvaizdus, kurie aiškinami skirtingai. Vieni sako, kad mėnulis yra našlaitės atvaizdas, kiti – kad nubausta už savo tuštybę mergina arba mergina su naščiais, kuri keikusi Mėnulį, kad jis tamsiai šviečia, dar kiti sako, kad mergina, negalėdama apsiginti nuo velnio, pradėjo šaukti: ,,Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!”, ir Mėnulis ją paėmė. Iš mėnulio išvaizdos buvo buriama apie orą, pavyzdžiui, balti ratai apie mėnulį pranašavo šalčius. Buvo manoma, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas puikiai seksis, siūlai netrukinės ir nesisuks. Žvejai tinklus megzdavo prieš pilnatį, manydami, kad žuvų bus pilnas tinklas. Užgimusi jauną Mėnulį žmonės sveikindavo giesmėmis, rateliais, vyrai nusiimdavo kepures, kalbėdavo įvairias maldeles, pavyzdžiui:

,,Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis!
Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis.
Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe.
Tau pilnatis, tau sveikata.”
Arba:
,,Jaunas mėnuo Kunigaikšti!
Tau pilnų ratų, o man sveikatų
Tau sudiltie, tau gyventie.”

Panašių maldelių buvo labai įvairių.
Apie Mėnulio užtemimus sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad užtemimo metu jį pagrobianti kažkokia antgamtinė būtybė.

Žvaigždės ir žvaigždynai
Žmonės labai mylėjo žvaigždes, joms meldėsi, apie jas dainavo dainas, įpynė į pasakas. Iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie derlių ir orą, tokių burtų yra labai daug ir įvairių. Daugiausia žmonės stebėjo žvaigždes žiemą, kada ilgos naktys. Naktį atsikėlęs iš miego šeimininkas ar jo žmona žiūrėdavo į žvaigždes: jei dangus tamsiai mėlynas, o jo skliautas atrodo aukštas, žvaigždės mirga silpnu žalsvu atspalviu, Mėnulis baltas, švarus, ties horizontu kiek suplotas, reiškias bus giedra, šalta. Jei žvaigždės labai mirga, bus dargana. Jei smulkios žvaigždutės nematomos, o matomos tik ryškios, bus lietaus. Uodeguotų žvaigždžių (kometų) pasirodymas žadėjo nelaimę, badą, gaisrą ar pan.
Ilgainiui atsirado tikėjimas, kad kiekvienam žmogui gimus įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus nukrenta. Mirdamas žmogus meldėsi žvaigždėm: ,,Dėkoju toms jau žvaigždelėms, kurios dieną, naktį žibėjo ir spindėjo ir ant kurių grožybes aš žiūrėjau, savo akimis veizėjau. Jau daugiau jų nebematysiu jų.
Iš žilos senovės lietuviams buvo žinomas ,,Paukščių takas”. Žmonės tikėjo, kad išskrendantiems žiemai paukščiams kelionėje nereikia maisto – jie ,,Paukščių take”, kitaip dar vadinamame ,,Pieno žvaigždėmis”, susiranda kuo pasistiprinti. Pagal ,,Paukščių tako” padėtį žmonės nustatydavo metų laiką, pagal jo išvaizdą spėdavo orą. Pavyzdžiui, jei ,,Paukščių tako” žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra ( žiemą – šaltis), neryškus jų žibėjimas sako apie artėjančią darganą.
Taip pat gerai buvo žinomas ir ,,Grįžulo ratų” žvaigždynas. Buvo sakoma, kad žvaigždynas Didieji Grįžulo Ratai tai buvę Saulės ratai,o Mažieji Grįžulo Ratai - Saulės dukters. Joms bevažiojant, žirgai pasibaidė , ratai užkliuvo vieni už kitų, apsivertė ir pasiliko stovėti, o Saulė su dukra išriedėjo ir nuvažiavo.
Dar vienas plačiai žinomas žvaigždynas – Sietyno žvaigždynas. Pagal jo padėti žmonės nustatydavo nakties laiką. Žiemos vakarais, Sietynui tekant rytuose, eidavo gulti, o leidžiantis vakaruose, - keldavosi. Iš seno žmonės pastebėjo, kad Sietynas žiemą eina tuo pačiu keliu kaip vasarą Saulė. Jauno Mėnulio pasirodymas ties Sietynu skelbė žmonėms artėjantį pavasarį.
Žemiau Sietyno spindi keturios žvaigždės, vadinamos Šienpjoviais, ir trys įkypai, vadinamos Grėbėjomis arba Mergelėmis. Šienpjoviai danguje pasirodydavo rudenį ir žibėdavo per visą žiemą. Pagal jų padėti žmonės spręsdavo apie ilgėjimą, jos tempus. Iš Šienpjovių padėties žmonės nustatydavo nakties laiką: tuomet jie teka prieš sutemas, o leidžiasi prieš aušrą.
Plačiai žinoma Šiaurės žvaigždė. Kadangi ji nuolat toje pačioje vietoje yra vadinama dangaus vinimi.pagal ją orientuodavosi žvejai ir jūrininkai.
Yra dar daugybė įdomių žvaigždžių ir žvaigždynu, įdomiu jų pavadinimų. Iš šių žvaigždžių mūsų protėviai galėdavo pasakyti daugybę įdomių dalykų.

Kalendorius
Kalendorius – tai ilgu laiko tarpu skaičiavimo sistema, pagrįsta matomu dangaus kūnų periodišku judėjimu. Visi kalendoriai sudaromi stebint dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio ir Žemės judėjimą.
Lietuvoje naudotas kalendoriaus galėjo būti toks: metų pradžia tapatinama su kanopinių žvėrių ruja, po kurios jie meta ragus. Elniai rujoja rugsėjo pabaigoje, nuo to ir kilo vienas jo vardų – rujos mėnuo. Nuo tada skaičiuojamos Mėnulio jaunatys arba pilnatys. Po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidis, o devinta mėnesį šakotaragiai susilaukia palikuonių. Žemdirbiai sakydavo, jeigu pavyksta suderinti sėją ir kitus darbus su Mėnulio poveikiu, rezultatai būna patys geriausi. Tačiau bėgant laikui, plintant žemdirbystei , įsigali Saulės kalendorius.
Metiniu Saulės judėjimo ciklu paremta kalendorinė sistema savaime diktuoja keturių pagrindinių metų laikų ir keturių kertinių Saulės kalendorinių švenčių poreikį. Šios kertinės kalendoriaus datos - pavasario saulėgrįža (06 21 – 22), žiemos saulėgrįža (12 21 – 22), pavasario lygiadienis (03 20 – 21), rudens lygiadienis ( 09 22 – 23). Šių datų nustatymas ir apeiginis žymėjimas buvo labai svarbus žmonėms.
Zodiako ženklai
Žmonėms gyvenusiems Lietuvos teritorijoje iš seno buvo pažįstami 12 Zodiako ženklų. Senovėje Zodiako ženklai buvo sutapatinami su tam tikrais žvaigždynais. Kiekvienam ženklui buvo skiriama antgamtinė – mitinė prasmė. Kurios nors planetos buvimas tam tikrame ženkle, žmonių manymu, turėjo įtakos tam tikriems įvykiams Žemėje.
Pasak rašytinių šaltinių, pagoniškoji Vilniaus šventykla turėjo 12 laiptų su aukurais. Kiekvienas laiptas buvo skirtas atskiram Zodiako ženklui. Kurią dieną Saulė įžengdavo į tam tikrą laiptą, skirtą Zodiako ženklui, tą mėnesio dieną ant to laipto buvo deginamas aukuras ir aukojamos aukos.




Mitai
Žmogus, būdamas dar žemiausioje kultūros stadijoje, jau kėlė klausimą, iš kur ir kaip atsirado visata. Tada ir pradėjo kurtis įvairūs mitai, tai rodo įvairūs archeologiniai, rašytiniai, etnografiniai ir kitokie šaltiniai.
Iš mitinės tautosakos matoma, kad mūsų protėviai Saulę laikė Mėnulio žmona ir seserimi, o žvaigždes dukterimis ( kartais Saulės ir Mėnulio dukterimi buvo laikoma ir Žemė ). Mituose Saulė kaip žmona rūpinasi savo vyro Mėnulio darbais, eina jo kelti. Joninių dainoje sakoma:

Ein Saulelė aplinkui dangų
Ei Kupoliau, Kupolėli,
Aplinkui dangų Mėnulio kelti…
Kelkis, Mėnuli, kelkis šviesusis
Jau aš šviesi seniai kėliausi,
Jau nušviečiau visą svietą,
Seną, jauną, mažą, didį…

Tai, kad Saulė ir Mėnulis retai danguje būna kartu, aiškinama jų susipykimu dėl to, jog Mėnulis pamilęs Aušrinę. Perkūnas labai supyko ir perdalijo jį kardu, priekaištaudamas, kad atsiskyręs nuo Saulės, pamilėjas Aušrinę, vienas naktį vaikštinėjęs. Kai Aušrinė svodbą kėlusi, Perkūnas pro vartus įjojęs, ąžuolą žalią parmušęs, ąžuolo kraujas varvėdamas apšlakstė Saulės dukrytės drabužius ir vainikėlį. Saulė siunčianti savo dukrą skalbti drabužių prie ežero, kur teka devynios upės, džiovinti, kur devynios rožės, dėvėti, kur spindi devynios saulės.
Kitoje mitinėje giesmėje užtekėjusi motina Saulė eina aplink dangų, skaičiuodama savo dukreles žvaigždes:
Saulužė užteka
Dalėlu, lėlu,
Aplinkui dangužį,
Dalėlu.
Apeiki, Sauluže,
Aplinkui oružį,
Paskaityk, Sauluže,
Ar visos žvaigždutės.
Jau skaitau, neskaitau,
Jau vienos ir nėra.
Kur anksti užtekėjo.
Kur anksti užtekėjo,
Ir vėlai nusileido.

Taigi Saulė neranda gražuolės Aušrinės, kuri susitinka su Mėnuliu. Sakoma, kad Saulė sugavo Mėnulį myluojantį Aušrinę ir už tai jį sudaužė. Tada Mėnulis neužteka, vakarai tampa niūrus ir tamsus. Kodėl Mėnulio nėra danguje, seno mito versija aiškina taip: herojus nori sužinoti, kodėl Mėnuo tris naktis ir tris dienas nebuvo patekėjęs. Ieškodamas žinių, po trijų parų prieina girioje trobelę, kurioje gyvena sena Laumė, turinti didelę galią dangaus ir žemės dievybėms. Kai herojus parašo, ji pašaukia Mėnulį ir paklausia, kodėl jis tris paras neužtekėjęs. Mėnulis pasako, kad vienoje karalystėje gimė tokia graži mergelė, kokia dar niekada pasaulyje nebuvo gimusi, į kurią jis įsižiūrėjęs ir neužtekėjęs. Tai vis tie patys Mėnulio ryšiai su Aušrine.
Yra dar daugybė įvairių ir įdomių mitų ir pasakojimų, iš kurių buvo pateiktas tik vienas.

Simboliai naudojami mene, architektūroje ir kitur
Kartu su mitais formavosi dangaus kūnų ir reiškinių vaizdavimas simboliais. Dažnai pasaulis buvo vaizduojamas kaip plačiašakis medis, kurio viršūnė remia dangų, o šaknys siekia Žemės gelmes. Pasaulio medis vaizdavo pasaulį kaip nedalomą visumą, vienijančią tris sferas – dangiškąją, žemiškąją ir požeminę.
Astronomijoje simboliai susiformavo ir yra naudojami jau nuo seniausių laikų. Jais senovės žmonėms buvo lengviausiai ir paprasčiausiai pažymėti tam tikrus įvykius, , apibūdinti tam tikrus reiškinius, išreikšti kokią nors jiem kilusią idėją ar asociacijas. Iki mūsų dienų išliko tokie senovėje naudoti simboliai:
Saulė
Mėnulis
Žvaigždė
Šviesa
Ugnis
Dangus
Žemė
Laikas
Lietus
Vėjas

Įvairūs astronominiai simboliai buvo naudojami namų, kryžių, moteriškų rankdarbių, papuošalų, margučių ir kitų daiktų puošybai. Dar senesniais laikais, kai žmonės dar nebuvo tokie išsivystę, jie raižydavo įvairiausius atvaizdus ant akmenų.

Išvados
Pateikti negausūs faktiniai duomenys rodo, kad lietuviai iš seno domėjosi dangumi. Pagal dangaus kūnų judėjimą buvo sudaryti pirmieji kalendoriai. Dangaus kūnų simboliai buvo naudojami mene, architektūroje, namų ūkyje. Žvaigždės žmonėms padėjo orientuotis naktį, joms buvo sukurta maldų manant, kad jos saugo žmogų visą jo gyvenimą. Stebint dangaus kūnus žmonės sukūrė zodiako ženklus kurie jų nuomone turėjo įtakos Žemėje. Saulė visoje žmonijos istorijoje laikoma šviesos ir šilumos simboliu. Dangaus stebėjimas įtakojo:
1) Senovės lietuvių tautosakos personažų atsiradimą.
2) Kalendorinių švenčių papročius.
3) Susiejo švenčių kilmę su gamta ir žemės darbais.
4) Suskirstė metus į dvylika tarpsnių, kurių kiekvieną simbolizavo zodiako ženklas. Šiam kiekvienam ženklui priskiriamos savybės įtakojo žmogaus charakterį ir likimą.

Visgi  įdomu kaip žmonės įsivaizdavo pasaulį, kaip jie pritaikė, sukauptas žinias apie dangaus kūnus, savo buityje ir darbuose. Įdomu ką jie galvojo apie juos supantį pasaulį, tada kai dar nebuvo jokių mokslinių tyrimų, ką jie manė apie dabar jau mum savaime suprantamus ir visai nebestebinančius dalykus.

LAST_UPDATED2