Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 118 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6170378

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kalėdų stebuklas-saulėgrįža PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Astrologija,astronomija
Trečiadienis, 23 Gruodis 2009 00:47

Kalėdos daugelyje senųjų pasaulio tikėjimų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo diena. Saulė iki šiol mums yra ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, bet ir mūsų gyvybės, mūsų sąmonės šviesos, mūsų dvasios ir viso pasaulio simbolis. Pa-Saulis mums ir yra ta erdvė, kurią iš tamsos chaoso iššviečia, sušildo, apskrieja ir apibrėžia Saulė.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių – Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją. Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai - šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių.

Šis laikas dabar atitinka dviejų savaičių laikotarpį, vadinamą “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”, nusitęsiantį nuo Kūčių iki Trijų karalių dienos (sausio 6-osios). Būtent tiek laiko žiemą Saulės laidos ir tekėjimo kryptys beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie būtį šiapus ir anapus. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą, besisukantį apie namų židinį, ir žmogaus siela iš erdvių rugių laukų, žalių lankų ir ūksmingų giraičių susitelkia į namų vidų – į mūsų širdis, į prisiminimus, į mūsų akistatą su savo vidumi, sąžine, praeitimi ir viltimi.

Tuomet mūsų sielas užvaldo gražiausi prisiminimai, tuomet laikas kalbėti su pačiu savimi, su savo vaikais ir anūkais apie praeitį, apie mirusiuosius, apie tai, ko sulauksime kitais metais, apie tai, kas mūsų laukia anapusybėje. Tamsa apgaubia mažą šviesos kibirkštį, šviesos sėklą, kuriai lemta pražysti gražiausiu šviesos rožės žiedu – sugrįžtančios Saulės lanku. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių savo sielos erčių, tuomet sielos vandenų sveikata gali virsti svaigiausios išminties vynu.

Kūčių - Kalėdų naktį mūsų būtį persmelkia nematomos mirusiųjų vėlės. Tuomet, susidūrę akis į akį su amžinaisiais svečiais ir, kaip pridera, juos pasitikdami, tampame pajėgūs keisti savo gyvenimą, užsitikrinti gerbūvį ateičiai.

Kūčios ir Kalėdos yra tartum didysis Metų Vidurnaktis - trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Viskas tuomet sureikšminta taip, kad nė akimirkos nebūtų pamirštas šio laiko sakralumas ir veiksmingumas mūsų sieloms ir mūsų ateičiai. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.

Tikima, kad protėvių vėlės yra ypač linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose... Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo... Nesilaikantys draudimų rizikavo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Kūčių naktį nematomos protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie valgiais nukrauto Kūčių stalo. Juk nuo seno esame papratę pasitikdami svečius juos vaišinti. Svečio pagerbimas – tai bendros vaišės. Kūčios – tai šeimos vaišės kartu su svečiais iš anapus – su protėvių vėlėmis. Šienas ant Kūčių stalo - tai vėlių būstas. Ir senovės indai "Laidotuvių himne" kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas: Su Angirasais protėviais iš vieno /Ant šių žolių, o Jame atsisėski (Rigveda X, 14,4).

Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Tikima, kad pernakvojęs po Kūčių stalu ant pakreikto šieno tampi sveikesnis, įgyji aiškiaregio savybių ir galėsi matyti neregimus dalykus. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį gali išsiburti savo laimę ir dalią, spėti gyvenimo trukmę…

Mūsų Kūčių - Kalėdų papročių senoviškumą įrodo jų panašumas į kitų tautų žiemos saulėgrįžos papročius. Rodos, nieko bendro su mūsų tradicijomis negalintys turėti kinai švenčia panašiai kaip mes. Jie taip pat renkasi tik šeimos rate, nieko nesikviesdami. Ant namo sienų ir langų pakabina kanapių stiebelius, simbolizuojančius kopėčias, kuriomis dvasios Naujųjų metų naktį nusileidžia pas žmones. Melsdamiesi savo dievams po atviru dangumi įrengia apeiginį Visatos sandarą vaizduojantį "Dangaus ir Žemės stalą". Viena iš svarbių aukų dievams tuomet yra raudonosios pupos - apsaugančios žmones nuo piktųjų jėgų. Iš jų dievams verda košę. Aukojamus valgius valgo patys, tuo pačiu tarsi susijungdami su dvasiomis bendrose apeiginėse vaišėse. Kai kur pupų košę dar mėto ant žemės… vėlėms. O juk mūsų Kūčiose taip pat svarbi reikšmė teikiama virtiems žirniams ir pupoms, jie taip pat buvo beriami į namo kertes – aukojami vėlėms, kartais dar vadinamoms kočėmis. Kinai, praėjus 7 dienoms po Naujų Metų, dievams aukoja saldžiame vandenyje virtus gumuliukus iš ryžių miltų... Argi tai neprimena mūsų kūčiukų su saldžiu miešimu?

Pasiruošimas Kalėdoms, Kūčių vakaras – tai kiekvieno akistata su sielos gelmėmis, tai Pasaulį prikeliančios, sukuriančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai atsiskaitymas su savimi ir artimaisiais, savo tautos protėvių, senelių akivaizdoje. Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.

Šį vienintelį vakarą, šalčio ir tamsos neįveiktoje tvirtovėje, prie šeimos židinio, prie Kūčių stalo su mumis mūsų šeima ir mūsų gentis. Su mumis mūsų giminės kočės - vėlės. Stalo kampuose, namo kertėse, šiene, eglutės spygliuose, susirinkusiųjų plaukuose jos ilgisi mūsų. Prisiminkime jas, padėkime joms. Kūčios – mūsų vienybės šventė. Pasisemkime galių iš savo giminės ir tautos vėlių, naujajam gyvenimo ratui. Te veržliau ir aidžiau plazda mūsų vėliavos, te naujiems darbams ir žygdarbiams atkunta mūsų sielos. 

Jonas Vaiškūnas

Straipsnis paimtas iš:  http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11605687

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
Blukvakariai
1 Trečiadienis, 23 Gruodis 2009 13:09
Vakare jau deginsime BLUKUS,
kad šįmetės negandos pragaištų,
kaip kadais Tvansktos saulėgrįžose
GRĮŽDAMI į dvasinius namus -
Lietuvą.

/žr:
Kažkodėl prisiminiau kitą lietuvišką šventę, kai taip pat buvo minimi protėviai. Ėjome tada per Vilnių tryse. Aš ir dvi jaunos lietuvaitės. Naktis buvo gūdoka, truputį linojo. Netikėtai jos stabtelėjo prie užgesusių žvakučių. Aš ketinau raginti eiti toliau, bet mano naujos draugės taip blykstelėjo akimis, kad net nustėrau. Jų veiduose išvydau kažką ramaus ir didingo. Uždegėme žvakutes. Merginos tyliai pradėjo dainuoti. Daina skambėjo ne kasdieniškai. Nesuprantamai keistai... lietuviškai! Būdamas 1000 kartų baisesnis nacis nei Oželis ir Murza kartu sudėjus, tik po gero mėnesio susivokiau, kad buvau... moliūgėlis. Tikėsimės, sugrįžtanti saulė nušvies kelią ir man. O jei ne, nieko tokio. Pasišviesiu... žvakėmis! Be to, pasiklysti neturiu kur. Esu savo namuose - Lietuvoje! :)

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: