Neringos Krikštai Spausdinti

 




Krikštas tai antkapinis paminklas, padarytas iš profiliuotos lentos. Krikštų, krikštelių, krikštužėlių išmoningas, o kartais gal ir kiek keistokas jų profiliavimas, akiai labai patraukus, suteikiantis medžio pliauskai dvasią ir gyvybę. Krikštų yra daugybė rūšių ir visi jie atspindi savo šeimininko būdą, įpročius, užsiėmimą. Nidos miško kapinaitėse juos restauravo menininkas Eduardas Jonušas. Gražiai krikštai dera su gamta miško paunksmėje, o ypač įdomiai atrodo smėlio pustomų kopų fone…

Kuršiai labai mylėjo gamtą, todėl Kuršių Nerijoje esantis krikštų šonai pagražinti išpjaustinėtais paukšteliais, širdelėmis. Krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą. Priežastys, kodėl kaip tik toks yra krikšto aukštis, galėtų būti šios. Krikštas - tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Krikštai kuklūs, sukurti pagal evangelikų tradiciją, tiko besikuriančiai krikščionių bendruomenei. Gamtinės salygos tikriausiai irgi tarė savo žodį: neaukštas paminklas geriau pritinka vėjų košiamai pustomų smėlynų žemei…

XVII amžiuje ant vyrų kapų buvo statomos įvairiausios išpjaustinėtos lentos, vaizduojančios žirgo galvą, o moterų antkapiniuose paminkluose šonuose išpjaustynėti augalų ir širdies motyvai. Širdis - tai gailestis, užuojauta; gėlė - atminimas, meilė; žirgai ir žvaigždutės - kelionė į amžinybę, anapus; kryželis - išganymo viltis. Dažnai išraižomi paukščiai, ypač gegutė, nes mitologijoje ši paukštė - likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. Todėl dainoje skamba:

“Ant jos kapužėlio žyd brunas bijūnėlis,
O ant krikštužėlio tup raiboji gegelė…”

XIX amžiuje atsiranda labai žemi kryžmiški kryžiai ant vyrų kapų ir tokie patys tik su stogeliu ant moterų kapų. Moteriškieji krikštai dažnai apgaubti dviem lentutėmis, tad atrodo tarsi skarota eglutė. Kaip čia neprisiminti Eglės, žalčių karalienės, medžiais pavertusios savo vaikus…
Krikštai pasižymi ir tuo, kad vyrų krikštams daryti buvo naudojami tik vyriškos giminės medžiai: ąžuolas, beržas, uosis, o moterų krikštai daromi iš moteriškos giminės medžių eglės, drebulės, liepos.

Akivaizdu, kad krikšto funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose - archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. Krikštas vaizduoja ir mitinį Pasaulio Medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę atėjus į kuršiškas kapines žmogus nejaučia tokio didelio liūdesio, kaip įprastose kapinėse, priartėja prie gamtos, atmosferą skaidrina šiose kapinėse velionio galvūgalyje (tai išskirtinis bruožas) pastatytas krikštas.