Tradiciniai lietuvių šokiai Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Trečiadienis, 15 Balandis 2009 00:00

Tradiciniai šokiai ir etno kultūra
Šiuolaikinėje Lietuvoje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal jį šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių. Vyrauja grupiniai šokiai, turintys choreografinius piešinius (ratą, rečiau eiles). Tokio tipo šokiams pritariama dainomis. Ekstravertiniai šokiai paplitę patriarchatinėse kultūrose, kuriose vyrauja dangaus religijos, vyriški dievai, būdingas klajokliškas gyvenimas, užsiimama medžiokle ar gyvulininkyste. Šio tipo šokius daugiausia šoka vyrai, jų plastikai būdingi platūs, aukšti, veržlūs ir spontaniški judesiai, daug šuolių į aukštį ir į tolį. Ši klasifikacija apibūdina ne tik pagrindinius tam tikroje kultūroje vyraujančios choreografijos bruožus, bet ir atspindi tą kultūrą suformavusios visuomenės ypatybes, susijusias su pasaulėžiūra, psichologija, dominuojančiu moterišku ar vyrišku pradu.Lietuviškų šokių, kaip ir dainų, kūryboje dominuoja moteriškasis pradas, vien vyrų šokių užrašyta tik keli, ir tie užrašymai kelia abejonių dėl autentiškumo, daugumos šokių choreografija yra santūri, pasižymi paprastumu, joje nėra didesnių šuolių, sudėtingų žingsnių, kojos kilnojamos neaukštai. Intravertiškumas ypač atsispindi archajiškose, daugiausia vien moterų šokamose, sutartinėse, rateliuose ir šokamuosiuose žaidimuose. Apibendrinant visą lietuvių choreografiją, galima tvirtai teigti, kad iš esmės ji yra intravertinė.
 Tam tikra lietuvių liaudies šokių stilizacija prasidėjo dar prieš šimtmetį, kai stilizuotose šokių kompozicijose pradėti naudoti įvairūs šuoliai į aukštį ir tolį, poriniuose šokiuose įsitvirtino veržli „šuoliuojanti“ polka, visiškai neprimenanti žemais ir siaurais žingsneliais šokamos tradicinės polkutės, žemaičių vadinamos „tryptinuke“. Stilizuotų lietuvių liaudies šokių atlikimo maniera gerokai nutolo nuo tradicinės. Įprastinę santūrią šokėjų laikyseną pakeitė ypatingą lankstumą demonstruojančios figūros. Imta pernelyg akcentuoti laisvų rankų plastika, nors kaime, kur puoselėjama autentiškoji maniera, laisvoms rankoms neteikdavo jokios reikšmės ir kaimo žmonių šokiai tokiu „lankstumu“ neišsiskiria.

„Balines“ pozas pradėta perimti iš miesto ir jas taikyti tradiciniams kaimo šokiams. Inteligentija, aktyviai įsijungdama į tautinio atgimimo judėjimą, ėmėsi vadovauti „lietuviškų vakarų“ ar „klojimo vakarų“ programų rengimui. Kilę iš bajorijos ir išauklėti „balinių“ šokių estetikos, to meto inteligentai nesuvokė autentiško liaudies šokio grožio ir siekė jį priartinti prie salonuose įprastos šokio manieros, įvesdami jai būdingas minėtas pozas, šokio elementus. Buvo siekiama suvienodinti šokėjų judesius, žingsnius, jų skaičių ir pobūdį, todėl nebeliko kiekvieno šokėjo individualumo ir improvizacijos.
Žymiai didesni pakitimai atsirado pastarųjų kelių dešimtmečių „tautinių“ stilizuotų šokių kūryboje, kuri visiškai prasilenkia su savitomis lietuvių choreografinio folkloro ypatybėmis. Dauguma stilizuotų kompozicijų kūrėjų nesigilino į autentiško šokio stilistiką. Todėl nekeista, kad lietuviškuose „tautiniuose“ šokiuose atsirado moldaviškų šokių susikabinimo būdų, kaukazietiškų vyrų šuolių ir sukinių, prancūziško kankano elementų. Nepaisant to, būtent stilizuotų liaudies šokių kūryba jau daugelį metų reprezentuoja lietuvių kultūrą, yra propaguojama jaunimo tautinių šokių kolektyvuose ir choreografijos mokyklose. Daugelis būtent tokią choreografiją įsivaizduoja esant lietuvišką, nes autentiško liaudies šokio neturi galimybės pamatyti nei per televiziją, nei gyvai, išskyrus per gana retai pasitaikančius ir negausiai lankomus folkloro renginius. Stilizuotų šokių atlikėjams ir kūrėjams autentiškosios šokio formos atrodo neestetiškos ir primityvios. Būdinga laisva improvizacija ir įvairių variantų atlikimas vienu metu suvokiami kaip klaidos, netvarka ir šokėjų nesusiderinimas. Folkloristams, priešingai, kičą primena kordebaletinis šokio atlikimas, svetima baletine estetika pagrįsta laikysena, žingsneliai ištempiant pėdos keltį. Patekusiems į folklorinę vakaronę ar tradicinių šokių klubą, didžiulė autentiškų liaudies šokių įvairovė, natūralus jų žavesys ir gracija tampa savotišku atradimu. Lietuvoje reprezentacinė tradicinio šokio funkcija priskiriama ne autentiškiems lietuvių šokiams, o stilizuotiems, todėl dažnam užsieniečiui susidaro klaidingas įspūdis. Taigi reprezentacinė funkcija iš esmės iškreipiama.


Viena iš svarbiausių tradicinio šokių funkcijų visuomenėje – auklėjamoji arba edukacinė. Ši funkcija yra itin archajiškos kilmės. Susiformavo iniciacinės paskirties, t.y. perėjimo iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį, ritualuose – juose šokis tapo sukauptos patirties perdavimo jaunesniajai kartai priemone. Be to, padėjo lavinti pasirengimo pavojingoms situacijoms įgūdžius ir netgi perteikti tam tikras mokslo žinias. Apie žaidimų naudojimą edukacijai randame žinių ir Lietuvos istorijoje. XV a. sukurtoje poemoje apie Vytauto Didžiojo laikus paminėta, kad jaunuoliai buvo lavinami ir ruošiami karui koviniais liaudies žaidimais. Savotiškus tokio reiškinio atgarsius randame XX a. tarpukario Lietuvoje – kuriant tautinę mokyklą, liaudies šokiai ir žaidimai buvo įtraukti į fizinio lavinimo pamokas.
Pedagoginė šokio paskirtis natūraliai gyvavo ir kaimo bendruomenių tradicijose. Dar prieš pusšimtį metų Lietuvoje kaimo vietovėse rengiamuose vakarėliuose susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji karta. Taigi net įprastinis pasilinksminimų šokis tapdavo tam tikra pedagogine priemone. Per patį šokių vakarėlį nebuvo įprasta mokytis šokti, - ateidavo jau išmokę, padedant draugams, tėvams, seserims ir pan., tačiau čia buvo mokomasi kitų dalykų. Gyva šokio praktika suteikdavo galimybę įsisavinti papildomus įgūdžius – išmokti bendruomenėje priimtų elgesio taisyklių, prisitaikyti prie tradicinės etikos normų, pagal jas ugdyti savo charakterį. Kaimo bendruomenėje geras šokėjas tas, kuris turi savitą šokio manierą ir sugeba improvizuoti. Ši ypatybė buvo ypač būdinga vyrams. Merginos turėjo sugebeti lengvai prisitaikyti prie skirtingų šokėjų manieros. Klaidingai manoma, kad lietuvių tradicinės elgesio normos skatino asketišką dorovingumą. Priešingai, buvo vertinamas sugebėjimas pašmaikštauti, šokiai persipindavo su dainomis, žaidimais, įvairiais vaidinimais. Neretai tekdavo atlikti ir erotiškus veiksmus – išsirinkti porą, pabučiuoti, atlikti gana dviprasmiškus veiksmus išperkant fantus ir pan. Erotinio pobūdžio užduotis vyresnieji netgi specialiai pasufleruodavo, o naujokams tekdavo nemažas psichologinis krūvis įvaldant savo jausmus, kol pavykdavo įsisavinti bendruomenės pripažistamas bendravimo formas.
Taigi tradiciniuose šokiuose, ypač poriniuose, galima pastebeti ir erotinę šokio funkciją. Kaimo bendruomenėse šokių vakarai visuotinai buvo pripažįstami kaip savotiška piršlybų institucija. Šokis leisdavo vaikinams ir merginoms, šokant poroje, artimiau pabendrauti, o kylantys įvairūs pojūčiai padėdavo pajausti sau tinkamą partnerį. Kaip pasakoja kaimo žmonės, seniau neretai žmona ar vyras būdavo pasirenkami dėl to, kad patikdavo kartu šokti. Lietuvių choreografijos šaltiniuose iki pat XIX a. dažniausiai minimi tik apeiginiai šokiai. Ypač galime pasigirti išlikusiais gana gausiais duomenimis apie kalendorinių apeigų ir vestuvinius šokius. Iki pat XIX a. pabaigos valstiečių sluoksnyje išliko beveik visa perėjimo apeigų (gimtuvių, vestuvių ir laidotuvių) choreografijos sistema, tačiau vėliau lietuvių apeiginė choreografija patyrė gana staigų nuosmukį: paskutinieji apeiginių šokių gyvavimo paliudijimai  – iki Pirmojo pasaulinio karo. Ilgiausiai išliko vestuvinė choreografija, kai kurie jos motyvai gyvuoja net šiuolaikinėse vestuvėse.
Pastaruoju metu Lietuvoje kai kuriuose visuomenės sluoksniuose galima pastebėti savotišką apeiginės choreografijos atgimimą. Kelis dešimtmečius kartu su folklorinio judėjimo pradžia ėmė formuotis unikalus reiškinys – folkloro puoselėtojai, kurie, švęsdami vestuves, kalendorinės ar kitas šventes, bando rekonstruoti senuosius šokius. Be abejonės, tokia situacija didele dalimi priklauso nuo žiniasklaidos dėmesio, valstybinės kultūros politikos bei švietimo ir mokslo institucijų pasirinktos liaudies choreografijos plėtojimo krypties, kuri, deja, iki šiol yra žymiai palankesnė stilizuotoms lietuvių liaudies šokio formoms nei autentiškoms.

Dalia Urbonavičienė

 
Komentarai (4)
Soki
4 Antradienis, 29 Sausis 2013 10:19
Cool
atsakymas
3 Antradienis, 14 Vasaris 2012 12:55
Autentiški šokiai buvo ir sovietmečiu. Kadangi jie LIAUDIES, tai ir tada gyvavo liaudyje. Liaudis ir scena kartu jau nėra autentika. Sovietmetis niekino lietuvių autentiką (ar šiandien ne visi ją pripažįsta dėl to),leido viešinti tik stilizuotą folklorą,iškeldami iškreiptą supratimą. Sovietmečiu buvo žmonių, einančių prieš viešai siūlomus variantus. Slėpdamiesi, bijodami, bet suprasdami, kad tai vertinga, skleidė autentišką kūrybą autentiškai-iš lūpų į lūpas. Žmonės padarė daugiau nei tie išmokę pakelti kojas aukščiau galvos ir gavę leidimą užlipo ant scenos pasirodyti.
Stilizacijos nemėgsta suprantantys autentikos grožį, bet tai tik skonio reikalas. Esmė - nevadinkime stilizacijos autentika ir nekiškime visiems baletinio pagrindo liaudies šokio pavyzdžių. Mums gali patikti stilizacija, bet kiekvienas turime pripažinti savo šaknis, iš kurių išplaukė visa, ką dabar turime gražaus, ir iš ko daromos stilizacijos...
straispnio autoriui
2 Ketvirtadienis, 21 Balandis 2011 13:57
Administrator
Galbūt stilizuotas liaudies šokis ir iškreipia lietuvių liaudies šokio reprezentacinę funkciją, bet noriu gerbiamo straipsnio autoriaus paklausti, kurgi buvo tie autentiški šokiai sovietų laikais? J. Švedas anais gūdžiais laikais su savo ansambliu ir išlaikė visuomenės ir partijos pagalbą liaudies muzikai bei šokiui (nors ir stilizuotam), ir tik atgavus nepriklausomybę folklorininkai atsibudo ir pradėjo plunsneles gedenti ir dergti savo kolegas "stilizuotojus". O juk pastarųjų dėka jie ir galėjo dar atsiminti tą autentišką liaudies šokį. Visame pasaulyje (kur dar yra išlikę) egzistuoja tiek autentiška, tiek stilizuota folkloro forma. Jos turi viena kitą papildyti, o ne konfrontuoti - tik taip išliksime stiprūs ir nepaskęsime visuotiniame globalizacijos liūne...
kas gali man parsyti i skype:superhero225 apie shuffle arba koki liaudes soki
1 Pirmadienis, 24 Gegužė 2010 14:31
kas gali man parsyti i skype:superhero225 apie shuffle arba koki liaudes soki
yvComment v.1.20.0