Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien (1-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Pirmadienis, 18 Gegužė 2009 01:32

Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.[1]. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.

Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Pasak jo, Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena.

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
2. Milda=Mil-Da=Da-Mil=Da-Myl=Devi Myla = Deivė Myla=Dievą Myliu
2 Antradienis, 17 Rugpjūtis 2010 23:42
Šokinėjant balsu kartoti (nebūtinai rišliai) Devi Myla-Devi Myla, lyg šauktumeisi ir pačiai save įtikinėjant vienu metu. Atradus savo ritmą gali atsiverti Dangus tavo širdyje, savotiška dangaus svaiginanti soma, senovės arijų Ananda, charizmatinių krikščionių Jėzus palies tavo širdį. TAI VISA YRA TIK ŽMONIŲ PASĄMONĖS ARCHEOTIPAI. Nesvarbu kokios tradicijos laikysies, svargu taisiklingai atlikti ir versis širdis. Žmonės nėra vienodai dvasiškai subrendę ir nevienodai tyri, todėl vieniem tai pasireiškia jau po 15 min, kitiems kelių gyvenymų reikės. Sudiev. P.S. Dėl aukščiau įdėto video pridursiu. Mildos šventėje yra švenčiama, o ne laidojama. Suprantu, kad yra nutrukęs tradicijos testinumas (taip bent mus nori įtikinti), tačiau paekspirementavus daugiau, mažiau galvoti galva (kam tiek akinių), daugiau judinti krūtinę (į šonus, pirmyn atgal), džiūgauti širdimi, dėkoti...
Milda=Mil-Da=Da-Mil=Da-Myl=Devi Myla = Deivė Myla=Dievą Myliu
1 Antradienis, 17 Rugpjūtis 2010 23:37
Paprastiems žmonėms (pirmų trijų luomų/kastų) tai tik deivė Mylda - viena iš deivių, garbinimo ar kulto objektas, tačiau su visai kita, gilesne ir reikšmingesne prasme (kaip į funkciją) į tai žiūrėdavo tikri žyniai bei besiverčiantys iš karių luomo į aukštesnį (iš Manipuros[saulės rezginio] čakros į Anachatą[krūtinės, širdies]) neofitai. Tai katarsinė ir virsmo šventė, labai daug šokinėjimo iš čia ir kvėpavimo (kūno ir ypač smegenų prisotinimo deguonimi). Dėmesys sąmoningai laikomas krūtinėje kurioje šviesu ir skaistu (vaizdinys Dangus su baltais balandžiais, pati Devi Myla [cist!šiukštu-ta pati krikščioniška Dievo Motina tik pilna gyvybės).
yvComment v.1.20.0