Baltų Atlantida

Buvo pristatyta nauja knyga "LIETUVIŲ SENOSIOS RELIGIJOS KELIAS", autorius Jonas Trinkūnas. Kartu su šiuo leidiniu debiutavo ir naujas apeigų folkloro grupės "KŪLGRINDA" albumas.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Knygoje aprašomos lietuvių senosios religijos idėjos ir jų apraiškos. Tai išlaikė paprasta liaudis, kuri ir lietuvių kalbą išsaugojo. Vis plačiau lietuvių senameldystė prisikelia XX amžiuje ir šiandien jau turime organizuotą Romuvos sąjūdį.
Iki šiol protėvių istorija vertinama ir teberašoma, remiantis urbanizuotam pasauliui priimtais ir jos „sugalvotais" materialinės kultūros bei technologijos raidos kriterijais. Tautos dvasinė kultūra lieka kaip ir nuošalėje. Kodėl tai atsitiko? Ogi todėl, kad toji kultūra yra pinama iš subtiliausių, trapiausių žmogaus mąstymo ir elgsenos gijų. Laikmečio skersvėjai nesunkiai jas deformuoja ir netgi piktybiškai, iki neatpažintumo išdraiko. Bet be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome tikrosios savo istorijos.
Romualdas Grigas,
Prof. habil. dr. Lietuvos MA narys korespondentas

Straipsnio autorius: MARIJA GIMBUTIENĖ   
"Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti.

Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius.

Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami kitais, ir kaip auga kultūra, jei praeities palikimas kultivuojamas pagal naujų laikų reikalavimus. Nepaprastos reikšmės yra faktas, jog kuriančioji lietuvių tautos dalis nuo atgimimo laikų maitinosi ir tebesimaitina savosios žemės ir praeities syvais — tuo neabejotinu lietuviškuoju "sisu" (tas žodis suomiams reiškia vidinę magiškąją galią, kurią modernioji Suomija paveldėjo iš Kalevalos Suomijos). Be jo nebūtumėm turėję nei Čiurlioniu nei Krėvių.
Senosios religijos sąvoka ir šaltiniai

Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetę-sė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis. 1418 metais žemaičiai buvo sukilę, sudegino bažnyčias, išvarė vyskupą. Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose ir 1.1. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė. Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios  ir krikščioniškosios  epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus pirmityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba — "lietuviškoji krikščionybė", kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis. Šitoks reiškinys yra natūralus istorijos vyksmas, nes žmogaus prigimtis nepakenčia staigių lūžių, ji kaip medis nepakenčia persodinimo į naują žemę, kuri neduoda senų trąšų."

Visas straipsnis:  http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5640&Itemid=384