Kalvystės paslaptys (3-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Trečiadienis, 03 Birželis 2009 00:00

Bulatinis plienas – tai ypatingas plienas, apie kurį prirašyta įvairių legendų. Apie šį plieną žino daugelis. Pirmosios žinios apie bulatinį plieną atkeliavo iki mūsų iš Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją (~2300 metų nuo mūsų dienų). Kaip tik Indija yra bulatinio plieno tėvynė. Iš jos į Rytų šalis veždavo šio plieno gabalus (~0,9 kg) svorio. Indijos meistrai jau daug amžių žinojo kaip apdirbti plieną ir nukalti kardus.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia. 

Bulatinis plienas yra ypatingai stiprus ir nerūdyja, nors jame nėra legiruojančių elementų. Jo gamybos būdas buvo atrastas atsitiktinai, nežinant pačios esmės. Indijoje bulatinio plieno kardus gamino įvairių spalvų: žalios, mėlynos, baltos, šilkinio ornamentuoto audinio. Ornamentai  buvo būdingi bruožai bulatinio plieno kardų. Bulatinio plieno gamybos paslaptys buvo kruopščiai saugomos. Tik keletas centrų Rytų šalių valstybėse gamino bulatinį plieną. Ypač tuo garsėjo Sirijos miestas Damaskas. Čia iš Indijos atvežto plieno gamino ginklus. Damaske padaryti kardai patekdavo į Afrikos valstybes – Ganą, Malį ir kt. Vėliau pavadinimas „damaskinis plienas“ tapo kaip apibendrinantis bulatiniam plienui. Bulatiniai kardai visuomet buvo labai vertinami. Tokio kardo vertė buvo lygi geriausio dramblio kainai. Jeigu bulatinio plieno kardo ornamentas (piešinys) buvo žmogus, tai tokio kardo kaina buvo didesnė negu dramblio. Europiečiai su bulatiniu plienu susipažino dar Romos imperijos laikais (t.y. maždaug prieš 2000 metų). III amžiaus pradžioje bulatinių kardų kalimas paplito Vakarų Europoje. Tačiau po 700 metų gamybos paslaptis buvo užmiršta (pasimetė).

Kas tai yra bulatas – geležis ir anglis ir nieko daugiau. Svarbu, kad abu šie elementai būtų labai gryni, specifiškai kalama ir aušinama. Bulatinis plienas yra daugiaanglis (1,3 ... 1,5% C). Lėtai ataušinus susidaro  cementito perteklius, kuris ne ištirpsta kaip esti paprastame pliene, bet lieka pakibusioje būsenoje. Cementito sluoksniai apsitraukia lėtai auštančia minkšta geležimi. Taigi, esant metale daug anglies, kas suteikia metalui kietumą, bulatinis plienas tuo pačiu išsaugo didelį tąsumą ir tamprumą. Kadangi bulate yra trapaus cementito sluoksneliai, tai kalti bulatinį plieną reikia labai atsargiai. Kūjo smūgiai turi būti lengvi ir daug kartų įkaitinama tik iki raudonumo. Perkaitinus bulatas neteks savo svarbiausių savybių ir charakteringo rašto. Bulatinio plieno gamyba labai imli, ilga ir reikalauja didelio meistriškumo.

Manganas yra dezoksidatorius. Jis susijungia su skystame pliene esančiu deguonimi. Tai pirmasis pastebėjo anglų metalurgas R.Miušetas. 1856 metų patente Miušetas rekomenduoja lieto plieno savybių pagerinimui įvesti į skystą metalą veidrodinį ketų, kuriame yra 15 – 20% mangano. Taip pagaminto plieno (Besemerinio ir dezoksiduoto manganu) išvalcuotas bėgis nuo 1857 metų stotyje Derbi išbuvo iki 1873 metų. Juo pravažiavo daugiau kaip 2,5 milijonų vagonų.

1878 metais anglų metalurgas Robertas Ebotas Hadfildas pradėjo tirti geležies lydinius su kitais elementais. Po keturių metų jis išrado manganinį plieną, įgavusį jo vardą. Hadfildo plienas pasižymi atsparumu dilimui ir dažnai naudojamas geležinkelių statyboje. Tokio plieno sudėtyje yra 12 – 14% mangano ir 1 – 1,5% anglies.

Hadfildo plienas buvo pirmas legiruotas plienas, kuris masiškai buvo pradėtas gaminti nuo 1882 metų.

Tas pats Miušetas pirmas pagamino greitapjovį plieną 1868 metais.

LAST_UPDATED2