Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 19 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5921328

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kalvystės paslaptys (4-dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kultūra
Ketvirtadienis, 04 Birželis 2009 00:00

Japoniškas kardas (日本刀 Nippon-tō) – Japonijoje gamintas šaltasis ginklas, naudotas samurajų karų metu. Kartais vakaruose vadinamas katana, nors iš tiesų šis terminas skirtas įvardinti tik vienai kardų formai.
Seniausieji kardai, naudoti Japonijoje (ken, curugi ir kt.), buvo tiesūs. Jie kildinami iš Korėjos bei Kinijos.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia. 

Visgi tikraisiais japoniškais kardais yra laikomi tie, kuriems būdinga lenkta forma – sori. O ji išpopuliarėjo vėlyvuoju Heian laikotarpiu, prasidėjus feodaliniams karams, ir siekiant pritaikyti ginklą ne dūrimui, o kirtimui.

Patys seniausi kardai buvo tači. Jie naudoti žiauriose feodalinėse klanų kovose. 14 a, kardų aukso amžiuje, kardų ilgis siekdavo net metrą. Tai buvo žiaurūs ginklai, ir ypač buvo vertinamas kardo aštrumas.

15 a atsirado poreikis trumpesniems kardams, kuriuos būtų patogu nešioti prie juostos. Tada ir atsirado katana ir vakizaši. Jie buvo plačiai naudoti 16 a, kovojančių žemių laikotarpiu.

Lietuvoje:

"Manoma, kad geležis iš vietinės balų rūdos dar prieš Kr. buvo gaminama ir naudojama kalybai (ginklai, žemdirbystės įrankiai – kapliai, noragai). Archeologai yra radę geležies lydymo (gaivinimo) krosnelių, plačiaašmenių kirvių, pjautuvų. A. Tautavičius, apibendrinęs gausią tyrinėjimų medžiagą, 1996 m. išleistame veikale "Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.)" padarė išvadą, kad dauguma baltų žemėse randamų dirbinių (apie 60–90 proc.) yra nukalti vietinių kalvių. A. Stravinskas, bandydamas atsakyti į klausimą, kada baltų gentys pradėjo naudoti metalus ir kada atsirado kalvio – metalo apdirbėjo – amatas, remiasi dar 1959 m. apie tai rašiusiu archeologu P. Kulikausku, teigusiu, kad dar "iki mūsų eros buvo gaminami šie ginklai ir papuošalai: žalvariniai kirviai, peiliai, durklai, ietigaliai, kalavijai, antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žmonių figūrėlės", nors darbo įrankiai ir toliau buvo gaminami iš titnago, kaulo ir akmens. Pasak autoriaus, svarbus ir kitas P. Kulikausko teiginys, kad pirmieji vietinės kalvystės (kalimo ir liejimo) darbų pavyzdžiai yra atkraštiniai žalvariniai kirviai ir vėlesni sudėtingesnių liejimo formų įmoviniai kirviai, be to, I tūkstantmetyje prieš Kr. buvo kaldinama ir žalvarinė viela bei dirbiniai iš žalvarinės juostelės ir plokštelių. Remiantis A. Stravinsko surinktais duomenimis aiškėja, kad "jau mūsų eros pradžioje buvo gaminami ir sudėtingi, puošti smalta ir emaliu, žalvariniai dirbiniai ir darbo įrankiai bei ginklai iš geležies". P. Kulikauskas pirmasis nurodė, kad mūsų eros pradžioje Lietuvos kalviams jau buvo žinomi ir jų naudojami tokie "metalo apdirbimo būdai, kaip liedinimas, kalimas, kniedinimas, tordiravimas, pynimas, graviravimas, vienos rūšies metalo padengimas kitos rūšies metalu, t. y. oksidavimas, inkrustavimas ir kt." Vėliau kruopščiais metalografiniais tyrimais archeologas J. Stankus įrodė, kad anų kalvių dirbiniai buvo pagaminti laisva kalimo technika, o "spektografinė analizė parodė, kad tokie ankstyvojo amžiaus dirbiniai iš "grynos" geležies, beje, turinčios daug priemaišų, šlako, buvo kalami visoje etnografinės Lietuvos teritorijoje. To laikotarpio tikro plieno dirbinių buvo nedaug. Tuo metu dažniausiai buvo kalama iš "paketinės" medžiagos, t. y. 3–6 juostelių geležies ir plieno". Manoma, kad ir Žemaitijos, ir Aukštaitijos kalviai naudojo tas pačias geležies ir plieno kalimo technologijas. "Daugiausia buvo gaminamas ir naudojamas vadinamasis cementuotas plienas. Tik Žemaitijoje plačiau buvo taikomas dirbinių (ypač peilių ir ietigalių) įanglinimas"".

Visas straipsnis: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=741&kas=straipsnis&st_id=3870

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: