Kalvystės paslaptys (4-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Ketvirtadienis, 04 Birželis 2009 00:00

Japoniškas kardas (日本刀 Nippon-tō) – Japonijoje gamintas šaltasis ginklas, naudotas samurajų karų metu. Kartais vakaruose vadinamas katana, nors iš tiesų šis terminas skirtas įvardinti tik vienai kardų formai.
Seniausieji kardai, naudoti Japonijoje (ken, curugi ir kt.), buvo tiesūs. Jie kildinami iš Korėjos bei Kinijos.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia. 

Visgi tikraisiais japoniškais kardais yra laikomi tie, kuriems būdinga lenkta forma – sori. O ji išpopuliarėjo vėlyvuoju Heian laikotarpiu, prasidėjus feodaliniams karams, ir siekiant pritaikyti ginklą ne dūrimui, o kirtimui.

Patys seniausi kardai buvo tači. Jie naudoti žiauriose feodalinėse klanų kovose. 14 a, kardų aukso amžiuje, kardų ilgis siekdavo net metrą. Tai buvo žiaurūs ginklai, ir ypač buvo vertinamas kardo aštrumas.

15 a atsirado poreikis trumpesniems kardams, kuriuos būtų patogu nešioti prie juostos. Tada ir atsirado katana ir vakizaši. Jie buvo plačiai naudoti 16 a, kovojančių žemių laikotarpiu.

Lietuvoje:

"Manoma, kad geležis iš vietinės balų rūdos dar prieš Kr. buvo gaminama ir naudojama kalybai (ginklai, žemdirbystės įrankiai – kapliai, noragai). Archeologai yra radę geležies lydymo (gaivinimo) krosnelių, plačiaašmenių kirvių, pjautuvų. A. Tautavičius, apibendrinęs gausią tyrinėjimų medžiagą, 1996 m. išleistame veikale "Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.)" padarė išvadą, kad dauguma baltų žemėse randamų dirbinių (apie 60–90 proc.) yra nukalti vietinių kalvių. A. Stravinskas, bandydamas atsakyti į klausimą, kada baltų gentys pradėjo naudoti metalus ir kada atsirado kalvio – metalo apdirbėjo – amatas, remiasi dar 1959 m. apie tai rašiusiu archeologu P. Kulikausku, teigusiu, kad dar "iki mūsų eros buvo gaminami šie ginklai ir papuošalai: žalvariniai kirviai, peiliai, durklai, ietigaliai, kalavijai, antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žmonių figūrėlės", nors darbo įrankiai ir toliau buvo gaminami iš titnago, kaulo ir akmens. Pasak autoriaus, svarbus ir kitas P. Kulikausko teiginys, kad pirmieji vietinės kalvystės (kalimo ir liejimo) darbų pavyzdžiai yra atkraštiniai žalvariniai kirviai ir vėlesni sudėtingesnių liejimo formų įmoviniai kirviai, be to, I tūkstantmetyje prieš Kr. buvo kaldinama ir žalvarinė viela bei dirbiniai iš žalvarinės juostelės ir plokštelių. Remiantis A. Stravinsko surinktais duomenimis aiškėja, kad "jau mūsų eros pradžioje buvo gaminami ir sudėtingi, puošti smalta ir emaliu, žalvariniai dirbiniai ir darbo įrankiai bei ginklai iš geležies". P. Kulikauskas pirmasis nurodė, kad mūsų eros pradžioje Lietuvos kalviams jau buvo žinomi ir jų naudojami tokie "metalo apdirbimo būdai, kaip liedinimas, kalimas, kniedinimas, tordiravimas, pynimas, graviravimas, vienos rūšies metalo padengimas kitos rūšies metalu, t. y. oksidavimas, inkrustavimas ir kt." Vėliau kruopščiais metalografiniais tyrimais archeologas J. Stankus įrodė, kad anų kalvių dirbiniai buvo pagaminti laisva kalimo technika, o "spektografinė analizė parodė, kad tokie ankstyvojo amžiaus dirbiniai iš "grynos" geležies, beje, turinčios daug priemaišų, šlako, buvo kalami visoje etnografinės Lietuvos teritorijoje. To laikotarpio tikro plieno dirbinių buvo nedaug. Tuo metu dažniausiai buvo kalama iš "paketinės" medžiagos, t. y. 3–6 juostelių geležies ir plieno". Manoma, kad ir Žemaitijos, ir Aukštaitijos kalviai naudojo tas pačias geležies ir plieno kalimo technologijas. "Daugiausia buvo gaminamas ir naudojamas vadinamasis cementuotas plienas. Tik Žemaitijoje plačiau buvo taikomas dirbinių (ypač peilių ir ietigalių) įanglinimas"".

Visas straipsnis: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=741&kas=straipsnis&st_id=3870

LAST_UPDATED2