Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 90 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5978721

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kalvystės paslaptys (5-dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kultūra
Šeštadienis, 06 Birželis 2009 15:42

Meninė kalvystė turi labai gilias etnines tradicijas. Įvairius metalus (jų tarpe ir spalvotus) Lietuvoje imta naudoti dar II-ame tūkstantmetyje pr.m.e. Daugiausia jie būdavo naudojami puošybai. Žymiai vėliau (nuo I-ojo m.e.tūkst.) kalta geležis dėl savo stangrumo, tvirtumo ir puikių plastikos savybių vis dažniau buvo naudojama karo, transporto priemonėms, kelioninėms ir kraitinėms skrynioms, memorialiniams paminklams puošti. Kai kurios puošimo metalu tradicijos išliko iki mūsų dienų. Tačiau dabar kalta geležis naudojama daug plačiau. Pakito ir jos apdorojimo galimybės: mūsų laikais geležis ne tik kalama, plojama, tęsiama, bet ir įvairiai lankstoma, sukama, kniedijama, virinama.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia. 

Šių dienų liaudies meninėje kalvystėje daugumai puošybos elementų būdingas nacionalinis liaudies meno charakteris, dekoras tęsia senas ir gilias kalvystės meno tradicijas, bet tuo pačiu ieškoma naujų, individualių raiškos būdų. Šiandieninė kalvystė - tai aprangos puošyba ir suvenyrų gaminimas, saulučių ir memorialinių paminklų kalimas, gyvenamųjų, ūkinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, aikščių, skverų puošyba.

Kurdami įvairius juvelyrinius darbus, liaudies meistrai kūrybiškai naudoja senosios kalvystės tradicines medžiagas (varį, žalvarį, sidabrą, melchiorą), technologiją (sukimą, pynimą, tempimą, kalstymą, suvirinimą) ir senosios metalo puošybos elementus bei ornamentiką (rombus, kvadratus, spirales, eglutes ir kt.).

Kartu su papuošalais ir suvenyrais prasidėjo ir buitinių reikmenų – žvakidžių, peleninių, stovų gėlėms – kalimas, anksčiau neturėjęs gilesnių tradicijų. Šių darbų stilius jungia tradicinius augalinius ir geometrinius memorialinius paminklų viršūnių, tvorelių, vartelių, kraitinių skrynių apkaustų dekoro elementus su naujai kuriamomis formomis (kalviai: V.Jarutis, A.Staškus, S.Glinskis).
 
Atskirą dabartinės liaudies meninės kalvystės sritį sudaro vadinamosios dekoratyvinės “saulutės”. Saulučių kalimo etapą savo kūryboje praėjo beveik kiekvienas dabartinis kalvis. Saulutėms būdinga ne tik analogiška tradicinių memorialinių paminklų viršūnių ornamentika, bet ir jų kalimo bei jungimo technologija.

Tradicinės saulutės, kadaise turėjusios glaudų ryšį su mažąja liaudies architektūra, 7-ajame dešimtmetyje šią reikšmę prarado. Jos tapo grynai dekoratyviniais akcentais liaudies dailės parodose, muziejų ekspozicijose, butų interjeruose.
Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio, atgijus liaudies monumentalistikai, saulutės vėl naudojamos memorialiniams paminklams, įkomponuojant į jas kaip puošybos elementą simbolines stilizuotas paukščių bei kitų gyvūnų, augalų formas.

Kaldami saulutes, memorialinius paminklus, tvoreles, vartelius, namų puošybos ar visiškai naujos paskirties meninės kalvystės gaminius, meistrai naudojasi ne tik tradicine technologija, bet ir naujomis geležies ir kitų metalų apdirbimo priemonėmis: mišria technika – naudoja karštą ir šaltą kalimą, kalstymą arba kernavimą, spaudimą, gniuždymą, virinimą elektra ir dujomis, juodinimą, gludinimą, patinavimą, metalo dažymą. Be tradicinių medžiagų – įvairių profilių geležies ir plieno, naudojamos ir naujos, tokios kaip melchioras, aliuminis ir kt.
Tarp lietuvių liaudies mažosios architektūros paminklų svarbią vietą užima geležinės viršūnės. Geležinėmis viršūnėmis buvo puošiami koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai, šventorių bei kapinių vartai. Kalvių kaltais kryžiais puoštos bažnyčios, koplyčios, varpinės.

Viršūnės, kaip ir kiti geležies dirbiniai, buvo kalamos paprasčiausiais įrankiais. Kalviai naudojo plokščias geležies juostas, apvalaus ar keturkampio skerspjūvio geležies strypus, geležies skardą. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis buvo įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama, kertama. Viršūnes kalviai formuodavo iš atskirų detalių, kurios būdavo suvirinamos arba sukniedijamos. Naudota ir geležies juostų apkabinimo apsodais technologija.

Geležinių viršūnių faktūra dažniausiai nelygi, grublėta – dėl to jos dar išraiškingesnės ir meniškesnės. Joms būdingi geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų ornamentai.
Viršūnės dažniausiai klasifikuojamos pagal ornamentiką: kryžiaus formos, saulės formos, daugiakryžmės, širdies formos.

Daugiau apie kalvystę :http://www.lietuvostautodaile.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=88&Itemid=34

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: