Kalvystės paslaptys (6-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Pirmadienis, 08 Birželis 2009 00:00

Baltų (kaip ir kitų pasaulio tautų) gyvenimas ir ūkinė veikla iš esmės pakito įsisavinus geležį. Geležis ir jos gamybos technologija palengva skverbėsi iš priešakinių civilizacijos kraštų. IV tūkstm. pr. Kr. meteoritinė geležis atsiranda egiptiečių kapuose. II tūkstm. pr. Kr. pirmieji iš rūdos geležį išgavo hetitai. XII–X a. pr. Kr. geležies gamybos technologija išplito Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje ir Indijoje. Pirmieji europiečiai, XII-XI a. įsisavinę šią technologiją, buvo graikai, o kiek vėliau – rytinės ir pietinės Italijos gyventojai. Manoma, kad plačiai geležinius dirbinius europiečiai ėmė naudoti apie VIII a. pr. Kr.


JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia. 

Rytų Pabaltijo gyventojai geležies dirbinius pirmąkart išvydo apie VI a. pr. Kr. vidurį. Jų buvo mažai ir geležiniai dirbiniai neišstūmė darbo įrankių iš medžio, akmens ar kaulo bei rago. Viskas iš esmė pasikeitė pačioje senojo geležies amžiaus pradžioje. Manoma, kad I a. po Kr. pradžioje baltai išmoko geležį išgauti iš balų rūdos. Balų rūda – kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Lietuvos balų rūdoje esti nuo 18 iki 40% geležies. Jos randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose ir šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse. Jau I a. po Kr. geležies dirbiniai – visuotinis reiškinys. Jų randama visuose tyrinėjamuose paminkluose: kapinynuose ir pilkapynuose, piliakalniuose. Vienodai vietinė balų rūda buvo paplitusi per visą geležies amžių. Reikia pasakyti, kad geležis iš balų rūdos tenkino pagrindinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų poreikius. Tik XX a. pradžioje Lietuvos kalviai nustojo lydyti geležį iš balų rūdos. Geležies gavyba iš balų rūdos buvo nelengvas procesas: kasdavo ją vasarą, perplaudavo, džiovindavo, smulkindavo ir tik rudenį ar žiemą lydydavo. Sprendžiant iš Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų metu gautos medžiagos ir specialiųjų tyrinėjimų duomenų matyti, kad senojo geležies amžiaus metalurgai naudojo lydymo krosnis su dumplėmis (dumplinė krosnis). Ją kraudavo iš akmenų, šonus glaistydavo molio sluoksniu (kartais ją darydavo ištisai iš molio masės). Priešingose krosnelės pusėse palikdavo angas: vieną naudojo orui įpūsti, kita, su mediniu tuščiaviduriu galu, tarnaudavo dumplėms užmauti. Tokioje krosnyje buvo pasiekiama 1200 laipsnių temperatūra, reikalinga geležiai lydyti. Pirminiame lydymo etape susidariusi geležies kritė turėdavo tik apie 50% geležies. Vėliau šią geležies kritę kaitindavo žaizdre, kaldavo ir tik tada ji būdavo tinkama įrankių gamybai.Senojo geležies amžiaus pabaigoje kalviai gamino pagrindinę geležinių gaminių dalį. Metalas buvo apdirbamas laisvu kalimu, „paketavimu”, įauginimu ir suvirinimu. Pastarojo laikotarpio kalviai buvo puikūs savo srities žinovai, susipažinę su antikinio pasaulio technologijomis.
Vystantis kalvystei, įvairėjo ir darbo įrankiai. V–IX a. Lietuvos kalviai darė apie 30 geležinių dirbinių rūšių – jų gaminiai sudarė net iki 90 % vietinės gamybos. Tik nedidelė dalis geležies dirbinių (pvz., prestižiniai ginklai) buvo atvežama iš kitų kraštų. Neabejojama, kad VI–IX a. net ir mažiausia bendruomenė turėjo savo kalvį. Jų poreikis buvo didelis ir, matyt, ne veltui kalvystė greičiau atsiskyrė nuo kitų verslų ir amatų. Manoma, kad Lietuvoje tai galėjo būti jau apie IX amžių. Šiaip ar taip, baltų geležies dirbiniai niekuo nenusileido Kijevo Rusios ar Skandinavų kraštuose gamintiems.
Pripažinta juodosios metalurgijos technologijos viršūnė – damaskinio plieno technologija. Jos tėvynė – Indija, tačiau IX a. ją ištobulino ir išgarsino arabai – Damasko ir Persijos meistrai. Damaskinio plieno gamybos technologija nepaprasta: tokį plieną sudarydavo įvairaus įanglinimo (paprastai tariant – įvairaus kietumo) juostos. Jas suaugindavo, susukdavo ir išgaudavo raštuotą nepaprasto kietumo ir tuo pačiu nepaprasto lankstumo plieną. Sakoma, kad karys iš tokio plieno padarytą kardą galėdavo apsukti aplink juosmenį. Mūsų tyrinėtojai teigia, kad baltai mokėjo gaminti damaskinį plieną. Apie tai liudija X–XI a. radiniai iš Gintališkės (Plungės raj.) kapinyno. Čia rasta ietigalių ir kalavijo fragmentas, kurie padaryti iš damaskinio plieno. Teigiama, kad baltų meistrai šios technologijos išmoko iš savo kaimynų germanų.
Įvairiai samprotaujama apie auksakalystės baltų kraštuose pradžią. Vieni ją sieja su vėlyvuoju neolitu, kai vietos gyventojai gaminosi papuošalus iš kaulo, rago ar gintaro. Vargu ar tai teisinga. Čia greičiau reikia šnekėti apie ankstyvąjį Rytų Pabaltijo gyventojų meną. Matyt, teisingiausia būtų auksakalystės užuomazgas sieti su spalvotų metalų apdirbimo pradžia baltų kraštuose – su bronzos amžiaus viduriu.
Neregėtas aukštumas papuošalų iš bronzos ir žalvario gamyba pasiekė senajame geležies amžiuje. Šiame laikotarpyje ir reikėtų ieškoti baltų auksakalystės pradžios. Ankstyvieji auksakaliai lydė, liejo vaško ar molio formose, tempė bronzinę vielą. Nuostabą kelia įvairiausi ornamentavimo ir paviršiaus puošimo būdai. Mokėjo antkaklių lankelius daryti iš kelių susuktų vielų, mokėjo tordiruoti (sukti daugiakampę vielą apie savo ašį), facetuoti (įdubimų išskaptavimas), graviruoti, mokėjo puošti emalio mase, stiklo akutėmis, klijuoti įvairias puošybos detales, klijuoti ar privirinti sidabro, alavo, cinko lapelius, įvairiai kalinėti paviršių. Meistrai buvo taip įgudę, kad sugebėjo pačiose formose išraižyti norimą ornamentai ir išlietas papuošalas jau būdavo dailiai papuoštas. Daug ką pasako ir senojo geležies amžiaus meistrų sugebėjimas jungti du skirtingus metalus. Pavyzdžiui, dažnai smeigtukų galvutes darydavo iš žalvario ar bronzos, o prie jos prijungdavo (privirindavo ar kaip kitaip) geležinę adatą. Daugelis iš šių technologijų išliko per visą geležies amžių.
Senųjų amatų tyrinėtojai pastebi keistą reiškinį – turime gausybę tobulos auksakalystės pavyzdžių ir praktiškai visiškai neturime auksakalių darbo įrankių. Išimtį sudaro reti kirstukų, kaltelių ir pincetų radiniai. Tiesa, dėl pastarųjų ginčijamasi: ar tai tualeto, ar medicinos, ar auksakalystės įrankis. Puikiai žinoma baltų pagonybės laidosenos tradicija – dėti gausias įkapes: ginklus, buities reikmenis, papuošalus. Iš esmės visa tai, ką padarydavo su pagrindinėmis gamybos priemonėmis. O štai jų kapuose tik viena kita. Tai verčia manyti, kad baltų požiūris į pomirtinį gyvenimą nebuvo jau toks paprastas – įdėsime viską, ko žmogui reikės anapus. Matyt, baltai neteigė tiesioginės lygybės tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
http://www.nationsencyclopedia.com/Afric
1 Šeštadienis, 20 Birželis 2009 21:26
http://www.nationsencyclopedia.com/Africa/Swaziland-MINING.html

čia tik vienas šaltinis galima ir kitų surasti;

The historic mineral sector of Swaziland has essentially collapsed. The kingdom contained the world's oldest known mine site, the Lion Cavern, at the Ngwenya iron mine, on Bomvu Ridge, northwest of Mbabane. Carbon-14 dating estimated that mining—of hematite (libomvu) and specularite ochres, for cosmetic and ritual uses—took place at the site from 43,000– 41,000 BC until at least 23,000 BC ;
yvComment v.1.20.0