Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 140 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6276979

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Pasaka: " Boba velniui ant ragų" PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kultūra
Trečiadienis, 29 Liepa 2009 18:39

Mitologinės sakmės - tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Mitas gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Sakmė - tai savotiška pakeista realybė, įgyjanti šventumo. Mite papasakotas įvykis - šventa istorija,o šventumas nesiejamas su žemiškuoju pasauliu. Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra pagyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Tačiau visas šis paslaptingas pasaulis, jų manymu, yra nematomas, neapčiuopiamas ir tik retkarčiais, ypatingais atvejais, atsiveriąs prieš žmogų, jį nustebindamas, ir, neretai, išgąsdindamas. Mitologinšse sakmėse ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivėrimas.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Sakmėse protėvių pasaulis sukurtas atidžiai stebint gamtą, subtiliausius žmogaus ir gyvūnų elgsenos bruožus, kai kurių žemės vietų ( pelkių, kalnų, ežerų, miškų ) , akmenų ir net dangaus kūnų ( Saulės , Mėnulio, žvaigždžių ) poveikio žmogui ypatumus. Sakmėse sukauptas didelis protėvių patyrimas, tik išreikšyas sunkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “ Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie daiktus, pasaulį ir save patį. " ( Greimas ) . Pasaulis mitologinėse sakmėse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybė gamtos paslapčių. Mitus mūsų protėviai palieka kaip savotišką išmintį, kaip perspėjimą, užuominas. Mitai pabrėžia, kad yra ribos, nerašyti įstatymai, kurių reikia paisyti, nes, kitaip , aukštesnių ir galingesnių jėgų būsi sunaikintas.

Kaip suvokiama laimė ( Pagal mitologines sakmes ) :

Su antgamtiniu pasauliu žmonės siejo ne tik juos supančią tikrovę, bet ir savo likimą , tikėdami antgamtinių jėgų egzistavimu, savotiškai atidavė į meta kilmės jėgų rankas. Su aukštesnėm jėgom jie siejo ir savo laimę. Žmonėns buvo nesuprantama, kodėl kiekvienas gyvena skirtingai; kodėl vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesnį ūkį, jo derlius visuomet gerai užderi, jo namai visuomet gražūs ir švarūs, o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiškai nesiseka. Laimė buvo suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idėja.
Nežinodami, kas tą laimę sąlygoja, protėviai siejo ją su kitu pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumės, velnias buvo pagrindinės jėgos, galėjusios nulemti likimą. Jie sakmėse vaizduojami žmonių
pavidalu, dirbantys įvairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet girdimos ) būtybės, savo egzistavimą patvirtinančios nežemiškos kilmės veiksmais.
Svarbiausia žmonėms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumėmis, bet ir su pačiu velniu. Kaukai už piktą galėdavo taip pat atsilyginti piktu , pridarydami begales nelaimių ir atnešdami šimtus rūpesčių. Todėl žmonės stengdavosi būti dorais ir sąžiningais, nes, jei norėjai būti laimingas, visų pirma, turėjai būti sąžiningas. Mite “ Laumės ir kūdikis “ laumės šilkais apdovanoja kūdikį, motinos netyčia užmirštą laukuose, ir nusuka galvytę turtingos kaimynės, norėjusios klasta išgauti iš laumių gėrybių, vaikeliui. Šiame mite pabrėžiama, jog yra ribos tarp žemės, žmonių ir tarp dieviškojo, antgamtinio pasaulio. Šias ribas peržengęs ( kaip tai padarė turtingoji kaimynė, norėdama klasta pergudrauti laumes ir taip į savo rankas savotiškai prisiimdama dieviškųjų jėgų funkcijas ), gali būti rimtai nubaustas. Kitaip tariant, laimingas būsi tik tada, kai gyvensi žemiškojo pasaulio ribose.
Mitologinėse sakmėse sakoma, jog kiekvieno žmogaus laimė yra nulemta iš anksto, žmogaus gyvenima tvarko ir likimą nulemia, kaip jau minėta, stipresnės jėgos ( kaukai, aitvarai, laumės ). Mite “ Žmogaus dalia “ sakoma, jog … kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų… Šiuo atveju žmogus atrodo tikrai beviltiškai kai jis galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbūt jo valioje ir galioje yra surasti kuo daugiau grybų. Sakmėse atverta paprasta tiesa, jog vertybė yra ieškantysis žmogus. Tačiau daugiau grybų nei jam skirta jis nesuras. Čia ir yra žmogiškosios būties menkumo prieš kito pasaulio jėgas įvardijimas. Su šia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei žmogus norės daugiau nei jam duota, kitaip tariant, jeigu … mažą rasi samanose ir jį pakasęs paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį , tik sukirmijusį… ( Grybai bijo akių ). Protėviai manė, jog laimė yra turėti ne daug ir didelių grybų, o surasti SAVO grybus, tuomet būsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo žemė grybais sužydės.

Joninės - svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė. Švenčiama ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Svarbiausi joninių atributai, minimi ir naujuosiuose aprašymuose ir senuosiuose šaltiniuose , yra ugnis - laužai, ant karčių iškeltos degančios dervos statinaitės, ratų stebulės, beržų tošys ir kt. Joninių išvakarėse, norint apsisaugoti nuo laumių, raganų ir kt. negerų būtybių, į tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba kreida ant tvarto durų užbrėžiami kryžiai, raktų skylutės užkemšamos ką tik surinktomis devyneriopomis žolėmis, ties tvarto durimis pakabinami šermukšnio ir kiečių pluoštai , jais perbraukiamos karvės, tvarte netoli durų padedamos klumpės ir veidrodis, virš durų pakabinama užmušta šarka, kryžmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinės žvakės “ . Joninių rytą daromi burtai, norint atimti karvių pieną, išvaryti iš namų žiurkes.
Prasidėjusios išvakarių dieną , joninių apeigos nenutrūkdavo beveik visą naktį. Naktį kūrenami laužai, daginamos ratų stebulės, šokama ir dainuojama, einama imčių, ieškoma paparčio žiedo, deginami arba plukdomi vainikai, spėjama vedybinė laimė. Stengimasis joninių naktį visiškai nemiegoti atsispindi archaiškame tikėjime, jog tas, kas joninių naktį ir išvakarėse visiškai nemiega, įgyja gydomąją galią ( šioje sakmėje berniukas praleidžia naktį miške, iki pat paryčių, skaito knygą - dar prieš saulės tekėjimą … sušniokštė vėjas ir nuskambo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasiėmė ir, atpjovęs rankos odą, įdėjo žiedą. Kai ranka užgijo , tapo viso pasaulio žinovu. ) Joninės - dangaus dievams skirta šventė. Joninių apeigų trukmė nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visą naktį nemiegoti, laužų deginimas, norint apšviesti visą apylinkę, liudija jonines esant šviesos ir dienos, o ne tamsos šventę. Šioje šventėje nuo seno inscenizuojama kova tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp dangaus ir požemio būtybių, kuri vėliau gavo kovos tarp gėrio ir blogio prasmę. O kova inscenizuojama todėl, kad per jonines saulė ir kitos mitinės būtybės būdavo pasiekusios ir savo galybės apogėjų, ir kartu kritišką momentą - kai jų jėgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti ir įveikti priešiškas jėgas. Todėl joninėse , priešingai kūčioms, atsispindi ne tiek tamsiųjų jėgų aktyvumas, kiek kova su tomis jėgomis ir tos kovos efektyvumas. Šioje sakmėje berniukas nugali tamsiąsias jėgas, jis neišsigąsta. Kaip laimętojas jis apdovanojams regėjimo , išminties dovana. Kiekvienas, priartėjęs , palytėjęs tą ribą, skiriančią žmogiškąjį pasaulį nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti kritiniais momentais, kai stichiškos gamtos jėgos pasiekia aukščiausią tašką begalybės prasme ) tampa išrinktuoju, palytėtuoju, pažymėtuoju. Berniuko meta ženklu tampa po oda įdėtas žiedelis.

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: