Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/temu-turinys/29/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/temu-turinys/60/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/temu-turinys/29/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/temu-turinys/29/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/temu-turinys/56/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/temu-turinys/60/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/temu-turinys/53/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/temu-turinys/60/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/temu-turinys/60/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik
mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas
iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida" įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p: saulius.novikas@init.lt
Mitologinės sakmės - tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Mitas gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Sakmė - tai savotiška pakeista realybė, įgyjanti šventumo. Mite papasakotas įvykis - šventa istorija,o šventumas nesiejamas su žemiškuoju pasauliu. Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra pagyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Tačiau visas šis paslaptingas pasaulis, jų manymu, yra nematomas, neapčiuopiamas ir tik retkarčiais, ypatingais atvejais, atsiveriąs prieš žmogų, jį nustebindamas, ir, neretai, išgąsdindamas. Mitologinšse sakmėse ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivėrimas.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Sakmėse protėvių pasaulis sukurtas atidžiai stebint gamtą, subtiliausius žmogaus ir gyvūnų elgsenos bruožus, kai kurių žemės vietų ( pelkių, kalnų, ežerų, miškų ) , akmenų ir net dangaus kūnų ( Saulės , Mėnulio, žvaigždžių ) poveikio žmogui ypatumus. Sakmėse sukauptas didelis protėvių patyrimas, tik išreikšyas sunkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “ Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie daiktus, pasaulį ir save patį. " ( Greimas ) . Pasaulis mitologinėse sakmėse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybė gamtos paslapčių. Mitus mūsų protėviai palieka kaip savotišką išmintį, kaip perspėjimą, užuominas. Mitai pabrėžia, kad yra ribos, nerašyti įstatymai, kurių reikia paisyti, nes, kitaip , aukštesnių ir galingesnių jėgų būsi sunaikintas.
Kaip suvokiama laimė ( Pagal mitologines sakmes ) :
Su antgamtiniu pasauliu žmonės siejo ne tik juos supančią tikrovę, bet ir savo likimą , tikėdami antgamtinių jėgų egzistavimu, savotiškai atidavė į meta kilmės jėgų rankas. Su aukštesnėm jėgom jie siejo ir savo laimę. Žmonėns buvo nesuprantama, kodėl kiekvienas gyvena skirtingai; kodėl vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesnį ūkį, jo derlius visuomet gerai užderi, jo namai visuomet gražūs ir švarūs, o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiškai nesiseka. Laimė buvo suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idėja. Nežinodami, kas tą laimę sąlygoja, protėviai siejo ją su kitu pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumės, velnias buvo pagrindinės jėgos, galėjusios nulemti likimą. Jie sakmėse vaizduojami žmonių pavidalu, dirbantys įvairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet girdimos ) būtybės, savo egzistavimą patvirtinančios nežemiškos kilmės veiksmais. Svarbiausia žmonėms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumėmis, bet ir su pačiu velniu. Kaukai už piktą galėdavo taip pat atsilyginti piktu , pridarydami begales nelaimių ir atnešdami šimtus rūpesčių. Todėl žmonės stengdavosi būti dorais ir sąžiningais, nes, jei norėjai būti laimingas, visų pirma, turėjai būti sąžiningas. Mite “ Laumės ir kūdikis “ laumės šilkais apdovanoja kūdikį, motinos netyčia užmirštą laukuose, ir nusuka galvytę turtingos kaimynės, norėjusios klasta išgauti iš laumių gėrybių, vaikeliui. Šiame mite pabrėžiama, jog yra ribos tarp žemės, žmonių ir tarp dieviškojo, antgamtinio pasaulio. Šias ribas peržengęs ( kaip tai padarė turtingoji kaimynė, norėdama klasta pergudrauti laumes ir taip į savo rankas savotiškai prisiimdama dieviškųjų jėgų funkcijas ), gali būti rimtai nubaustas. Kitaip tariant, laimingas būsi tik tada, kai gyvensi žemiškojo pasaulio ribose. Mitologinėse sakmėse sakoma, jog kiekvieno žmogaus laimė yra nulemta iš anksto, žmogaus gyvenima tvarko ir likimą nulemia, kaip jau minėta, stipresnės jėgos ( kaukai, aitvarai, laumės ). Mite “ Žmogaus dalia “ sakoma, jog … kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų… Šiuo atveju žmogus atrodo tikrai beviltiškai kai jis galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbūt jo valioje ir galioje yra surasti kuo daugiau grybų. Sakmėse atverta paprasta tiesa, jog vertybė yra ieškantysis žmogus. Tačiau daugiau grybų nei jam skirta jis nesuras. Čia ir yra žmogiškosios būties menkumo prieš kito pasaulio jėgas įvardijimas. Su šia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei žmogus norės daugiau nei jam duota, kitaip tariant, jeigu … mažą rasi samanose ir jį pakasęs paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį , tik sukirmijusį… ( Grybai bijo akių ). Protėviai manė, jog laimė yra turėti ne daug ir didelių grybų, o surasti SAVO grybus, tuomet būsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo žemė grybais sužydės.
Joninės - svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė. Švenčiama ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Svarbiausi joninių atributai, minimi ir naujuosiuose aprašymuose ir senuosiuose šaltiniuose , yra ugnis - laužai, ant karčių iškeltos degančios dervos statinaitės, ratų stebulės, beržų tošys ir kt. Joninių išvakarėse, norint apsisaugoti nuo laumių, raganų ir kt. negerų būtybių, į tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba kreida ant tvarto durų užbrėžiami kryžiai, raktų skylutės užkemšamos ką tik surinktomis devyneriopomis žolėmis, ties tvarto durimis pakabinami šermukšnio ir kiečių pluoštai , jais perbraukiamos karvės, tvarte netoli durų padedamos klumpės ir veidrodis, virš durų pakabinama užmušta šarka, kryžmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinės žvakės “ . Joninių rytą daromi burtai, norint atimti karvių pieną, išvaryti iš namų žiurkes. Prasidėjusios išvakarių dieną , joninių apeigos nenutrūkdavo beveik visą naktį. Naktį kūrenami laužai, daginamos ratų stebulės, šokama ir dainuojama, einama imčių, ieškoma paparčio žiedo, deginami arba plukdomi vainikai, spėjama vedybinė laimė. Stengimasis joninių naktį visiškai nemiegoti atsispindi archaiškame tikėjime, jog tas, kas joninių naktį ir išvakarėse visiškai nemiega, įgyja gydomąją galią ( šioje sakmėje berniukas praleidžia naktį miške, iki pat paryčių, skaito knygą - dar prieš saulės tekėjimą … sušniokštė vėjas ir nuskambo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasiėmė ir, atpjovęs rankos odą, įdėjo žiedą. Kai ranka užgijo , tapo viso pasaulio žinovu. ) Joninės - dangaus dievams skirta šventė. Joninių apeigų trukmė nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visą naktį nemiegoti, laužų deginimas, norint apšviesti visą apylinkę, liudija jonines esant šviesos ir dienos, o ne tamsos šventę. Šioje šventėje nuo seno inscenizuojama kova tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp dangaus ir požemio būtybių, kuri vėliau gavo kovos tarp gėrio ir blogio prasmę. O kova inscenizuojama todėl, kad per jonines saulė ir kitos mitinės būtybės būdavo pasiekusios ir savo galybės apogėjų, ir kartu kritišką momentą - kai jų jėgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti ir įveikti priešiškas jėgas. Todėl joninėse , priešingai kūčioms, atsispindi ne tiek tamsiųjų jėgų aktyvumas, kiek kova su tomis jėgomis ir tos kovos efektyvumas. Šioje sakmėje berniukas nugali tamsiąsias jėgas, jis neišsigąsta. Kaip laimętojas jis apdovanojams regėjimo , išminties dovana. Kiekvienas, priartėjęs , palytėjęs tą ribą, skiriančią žmogiškąjį pasaulį nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti kritiniais momentais, kai stichiškos gamtos jėgos pasiekia aukščiausią tašką begalybės prasme ) tampa išrinktuoju, palytėtuoju, pažymėtuoju. Berniuko meta ženklu tampa po oda įdėtas žiedelis.