Lapkričio 18-ąją, Latvija šventė 91-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Trečiadienis, 18 Lapkritis 2009 22:26

1918 metų lapkričio 17 dieną Laikinoji Latvijos nacionalinė taryba ir demokratinės Latvijos partijos nutarė suformuoti laikinąjį parlamentą, vadinamąją Latvių tautos tarybą, kuri balsavo už nepriklausomos Latvijos valstybės paskelbimą. Kitą dieną Rygos nacionaliniame teatre, remiantis ankstesnės dienos rezoliucijomis, buvo paskelbta nepriklausoma, demokratinė Latvijos Respublika, į kurią įėjo visos tuo metu latvių apgyvendintos teritorijos – Kuršas, Vidžemė ir Latgala. Tautos tarybos pirmininku tapo teisininkas Janis Čakstė, vyriausybei ėmė vadovauti agronomas Karlis Ulmanis.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Iki lapkričio 18-osios latviams teko nueiti ilgą kelią. Žemė po žemės XVIII amžiuje latvių gyvenama teritorija buvo įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį. Paskutinė – Kuršas – atiteko Rusijai 1795 metais, Rusijai, Austrijai ir Prūsijai trečią kartą pasidalijus Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. XIX–XX amžių sandūroje šis Rytų Baltijos regionas tapo labiausiai industrializuota imperijos dalimi, o Rygos ir Liepojos miestai – svarbiausiais šalies jūrų uostais. Tuo metu Latvijoje gyveno 2 milijonai žmonių, iš jų 70 procentų latvių.

XIX amžiaus antra pusė – modernios latvių tautos tapsmo, latvių Tautinio atgimimo laikotarpis. Tuo metu latviai, kaip ir kitos Europos tautos, pamažu suprato, jog „būti latviu yra gerai“, kad tuo verta didžiuotis (šioje vietoje galėtume prisiminti Vinco Kudirkos refleksijas dėl lietuviškosios tapatybės, jo ištarą, liudijančią apie pasikeitusią savivoką: „pasijaučiau lietuviu esąs“). Šiuo laikotarpiu latvių tapatybė brendo atsakydama į rusifikacinės caro politikos ir tada Latvijoje dominavusios vokiškosios kultūros, kuriai atstovavo XIII amžiuje čia apsigyvenusių vokiečių aristokratų palikuonys ir kuriems priklausė didžiuma dirbamosios žemės, iššūkius.

Taip kaip modernioji lietuviškoji tapatybė buvo konstruojama remiantis didingos LDK praeities vaizdiniais, kurių mediatoriais tapo „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“, latviai stiprybės sėmėsi iš liaudies dainų. Nuo 1894 iki 1915 metų latvių folklorininkas ir rašytojas Krišjanis Baronsas kartu su savo padėjėjais Latvijos sodžiuose surinko, suklasifikavo ir išleido apie 218 tūkstančių latvių liaudies dainų. Dainu skapis, „Dainų kabinetas“, kuriame saugomos šios dainos, 2001 metais buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio atminimo sąrašą. Iki pat šių dienųLatvju Dainas laikytinos latvių tapatybės pagrindu. Kaip, beje, ir Dainų šventės. Pirmoji Latvijoje buvo surengta 1873 metais (Estijoje – 1869, Lietuvoje – 1924).

1904 metais įsisteigė Latvijos socialdemokratų darbininkų partija. Tai pirmoji politinė Latvijos partija. Jau kitais metais jos nariai aktyviai dalyvavo 1905 metų revoliucijoje. Būtent per šią revoliuciją keli nacionalistiškai nusiteikę Socialdemokratų partijos nariai pirmą kartą viešai iškėlė mintį apie nepriklausomą Latvijos valstybę. Autonomiškos Latvijos valstybės idėją ypač populiarino vienas socialdemokratų lyderių, politikas, diplomatas, rašytojas Mikelis Valtersas.

1914 metais rugpjūčio 1 dieną prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Po laikinų pergalių Rytų Prūsijoje, carinės Rusijos kariuomenei teko trauktis; 1915 metų spalį kaizerinės Vokietijos kariuomenė užėmė visą Kuršą ir rengėsi pulti Rygą. Tai sukėlė neregėtą latvių patriotizmo bangą. Latvių politiniai veikėjai iš carinės valdžios ėmė reikalauti leidimo sudaryti latvių karinius dalinius, kurie veiktų Rusijos kariuomenės sudėtyje. Leidimas buvo duotas, taip atsirado latvių šaulių (Latviešu strelnieki) daliniai, apie 40 tūkst. kareivių ir karininkų.

Latvių šauliams – tuo metu turbūt tai buvo geriausi caro kariuomenės daliniai – teko suvaidinti žymų vaidmenį ne tik 1916 metų gruodžio 23 prasidėjusiuose „Kalėdų mūšiuose“ su vokiečiais dėl Rygos, bet ir 1917 metų lapkričio 7-osios bolševikiniame perversme. Būtent po kruvinų ir, kaip vėliau paaiškėjo, – beprasmiškų – „Kalėdų mūšių“ latvių šaulių vadovybė ėmė labiau simpatizuoti bolševikams, žadėjusiems nuversti carą ir baigti karą. Patraukli jiems atrodė ir bolševikų deklaruojama tautų apsisprendimo teisė. Taip latvių šauliai netgi tapo asmenine bolševikų lyderio Vladimiro Uljanovo-Lenino apsauga, aktyviai dalyvavo Rusijos pilietiniame kare. Vėliau, nusivylę sovietine santvarka dalis jų (apie 11 tūkst.) sugrįžo į Latviją.

Paskelbus Nepriklausomybę latviai, kaip ir estai bei lietuviai, turėjo ją įtvirtinti ginklu. Susikūrusiai Latvijos Respublikos kariuomenei reikėjo įveikti vokiečių savanorių armiją (Landeswehrą), kurią rėmė Vokietijos vyriausybė ir vietos vokiečių dvarininkai, lietuviams gerai žinomus bermontininkus, kuriems vadovavo buvęs caro karininkas Pavelas Bermontas Avalovas, ir Raudonąją armiją (tarp jų ir latvių šaulius). Latviams pavyko. Vokiečiai buvo nugalėti 1919 metų birželio 23 prie Cėsių, bermontininkai – tų pačių metų spalį. Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 metų rugpjūčio 11 dieną. 1921 metų sausio 26 dieną Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir kt. – pripažino Latvijos nepriklausomybę de jure. Tais pačiais metais Latvija, kaip ir Estija bei Lietuva, tapo Tautų Sąjungos nare.

(Parengė Zigmas Vitkus Bernardinai.lt)

Šiandien peržiūrėjome spaudos puslapius, TV žinias bei Panoramą. Daug svarbių naujienų - Anglijos karalienės kalba sosto salėje, eilinis Gazpromo ir Ukrainos konfliktas dėl dujų tranzito, gyvūnų globa ir kt. Bet daugelyje žiniasklaidos priemonių nė žodžiu neužsiminta apie šiandien švenčiamą brolių baltų Nepriklausomybės dieną. Taigi be kuklaus V.Ušacko pasveikinimo,  grįžtant pakeliui iš Briuselio,  lyg nieko ir nevyko.

O štai gražiausia Lietuvos jaunimo dalis, jaunieji romuviečiai,  rado laiko ir būtinumo kartu su Latvijos piliečiais paminėti šią visiems svarbią datą. Jie susirinko  prie aukuro ant Bekešo kalno ir su apeigomis bei daInomis šventė šią šventę, geru žodžiu paminėjo ketvirtąjį Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį bei jo brolio jaunesnyjį sūnų Guntį Ulmanį, prezidentavusį nuo 1993 iki 1999 metų.

"Mums svarbus baltų bendrumas" - sakė romuviečiai, dosniai dalindami latviams gražiausius palinkėjimus.

LAST_UPDATED2