Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 34 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5853806

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Vėlinės ar Helovynas? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kasdienybė
Pirmadienis, 26 Spalis 2009 17:02
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunimo spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, intriguojančiai pasakoja užsienio televizijos. Lietuviai panašiai siaučia per Užgavėnes. Gal viskas būtų gerai (juk panašiai prigijo ir šv. Valentino diena), bet šiuo rudens laikotarpiu lietuviai mini Vėlines, kurios yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Garbinantieji Helovyną patys nežino, ką švenčia; žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu padaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių. Išties Helovynas ir Vėlinės yra skirtingos šventės, turinčios skirtingą kilmę bei prasmę.

 



Helovynas - keltų Naujieji metai


Germanų tautos lapkričio 1-ąją dieną, kaip ir mes, švenčia Visų šventųjų dieną. Diena prieš šią šventę yra žinoma kaip Visų Šventųjų išvakarės, o angliškai tai skamba "ol helous yv" (All Hallows Eve), susiliejus garsams iš čia ir kilo šventės pavadinimas Helovynas. Šiuo metu ši šventė populiariausia Amerikoje, nors jos šaknys glūdi Europoje. Tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą - Visų Šventųjų diena, kurią 1480 m. įteisino popiežius Sikstas IV.
Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų. Kad šios nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamam, užsimaskuoti, todėl žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas. Bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Tikėjo, kad dvasios eina paskui vaišes, švęsdamos jį skanauja ir dar metams pasilieka už miesto ribų.
Įsigalėjus krikščionybei buvo stengiamasi išguiti šią šventę. Pamažu ji neteko savo tikrosios Naujųjų metų sutikimo prasmės, virto vaikų, kurie dar tiki dvasiomis ir mėgsta karnavalus, švente.
1840 metais daug airių imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kartu su jais į šią šalį pateko ir Helovyno šventė, kuri greit prigijo ir tapo labai mėgstama amerikiečių. Helovyno persirengėlių kaukės yra grynai germaniškos: raganos, juodos katės, goblinai, skeletai, vaiduokliai. Šventės spalva juoda, nes pats siautulys prasidėdavo naktį, kai jau sutemę. Šventės simboliu yra tapęs ir moliūgas, išpjaustytas kaip žmogaus veidas ir simbolizuojantis šykštuolį Džeką, kuris buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvęs priimtas į rojų ir bastęsis po žemę kaip vaiduoklis.

Vėlių šventė


Nors per lietuviškąsias Vėlines taip pat prisimenami mirusieji, nepamirškime, kad germanai šventė Naujųjų metų pradžią. Be to, labai skiriasi švenčių nuotaika. Vėlines, kaip ir Helovyną, pakoregavo krikščionybė. Pirmiesiems krikščionims nesisekė palaužti senojo baltų tikėjimo ir išguiti pagoniškų švenčių, todėl beliko jas adaptuoti. Taip atsirado dvi rudens šventės, švenčiamos padieniui - Visi šventieji ir Vėlinės. Bet žmonės neskiria šių švenčių ir švenčia jas kartu. Vėlinės užgožė Visus šventuosius.
Vėlinių pavadinimas kilęs nuo žodžio "vėlė" - "mirusiojo dvasia". Tiesa, buvę ir kitokių pavadinimų: Ilgės, Zodušnų diena, Dūšių diena, Žemaičiuose vadinta Šermienia. Šią šventę baltai šventė spalio - lapkričio mėnesį. Tikėta, kad Vėlinių dieną Dievas leidžiąs mirusiems aplankyti savo gyvuosius giminaičius. Namiškiai laukdavo savo vėlių, pavalgę vakare nenukraudavo stalo, nes tikėjo, kad naktį čia puotaus mirusieji. Kartais namiškiai patys eidavo į kapines pakviesti vėlių į puotą. Žemaičiai tą dieną vėles iš kapų kviesdavo į pirtį, kur jų laukė nukrauti stalai, balti marškiniai. Patys tris dienas namie puotaudavo, o tada likusias pirtyje vėlių vaišes nunešdavo į kapus. Per Vėlines buvo įprasta gausiai šelpti elgetas. Jie gaudavo ne tik lašinių ir pyrago, bet ir visą Vėlinėms papjautą avį.
Helovyno aistruoliai turi suvokti, kad ši šventė nelietuviška, kad ji ir germanų tautose seniai praradusi savo tikrąją Naujųjų metų sutikimo prasmę. Nors kinai dar ir dabar Naujuosius sutinka kitu metu nei didžioji pasaulio dalis, mes kartu su jais nešvenčiame. Todėl dabar Helovynas tapo beprasmiu pasilinksminimu.
Lietuviškomis Vėlinėmis žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis. Kai kurios tautos net perima tradiciją degti kapuose žvakeles. Tai labai gražus ir prasmingas paprotys, kurio išguiti neįstengė net sovietinė santvarka.
Didžiausia Helovyno ir Vėlinių problema yra tai, kad šios šventės yra šalia viena kitos. Jei jas skirtų bent dvi savaitės, nekiltų tiek pasipiktinimo bei diskusijų. Tikrai sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovyno vakaro galima greit susikaupti ir nurimusia širdimi eiti į kapus.

Straipsnis skelbiamas iš:http://www.ve.lt/?data=2002-10-31&rub=1065924816&id=1035997834

 

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (5)
daug nezinuojau,Aciu.
5 Šeštadienis, 31 Spalis 2009 22:47
daug nezinuojau,Aciu.
Praradus žmogiškąjį orumą kas belie
4 Šeštadienis, 31 Spalis 2009 13:08
BituteKu
Praradus žmogiškąjį orumą kas belieka? Tik šaipytis iš savęs. Taip jums ir reikia. Patys renkatės.
Anuomet mirtis buvo daug arčiau gyvenim
3 Trečiadienis, 28 Spalis 2009 10:50
Anuomet mirtis buvo daug arčiau gyvenimo. Ir dabar Helovinas - greičiau šaipymasis iš savęs, o ne protėvių. Kodėl kažkam sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovino vakaro galima greit susikaupti ir nurimusia širdimi eiti į kapus? Nebent kiekvieną linksminimąsi asocijuotum su nesaikingu alkoholio ar ko kito vartojimu. Ilgametė okupacija uždėjo savo juodą antspaudą tautai, kai visos lietuviškos šventės buvo švenčiamos slapta ir tyliai. Susikaupus. Gal laikas nebebijoti ir linksmo šventimo, linksmų ir savų, ir pasaulio švenčių?
Nebuvo vienareikšmiškai arba rimtis, a
2 Antradienis, 27 Spalis 2009 11:10
BituteKu
Nebuvo vienareikšmiškai arba rimtis, arba puota. Pradžioje pagerbdavo mirusiuosius, atiduodavo duoklę dievams, juos pagerbdavo, o jau paskui puotaudavo. (Kaip ir šiandien-tarkim vestuvės:pradžioje bažnyčia, sutuoktuvės, o paskui balius.)
Visas šventes švęsdavo panašiai - pagerbdavo Žemyną, Gabiją, Perkūną ir kt., paskui šokdavo, dainuodavo, vaišindavosi.
Lietuva - verkiančios Marijos žemė. O
1 Antradienis, 27 Spalis 2009 09:29
Lietuva - verkiančios Marijos žemė. O rašome, kad senovės lietuviai, cituoju: „patys tris dienas namie puotaudavo..." Ir tai nebuvo liūdna susikaupimo šventė. Tą liūdesį ir pomirtinio gyvenimo baimę atnešė krikščionybė. Aiškinant apie šventės beprasmybę, pasistengta pritempti prie to, kad tai buvo keltų Naujųjų metų pradžia. O „Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų". Taip pat kaip ir senovės lietuviai. Gal visgi Helovinas (ne Helovynas - klausykit kalbininkų) artimesnė paveldėtai archaiškai lietuviškai dvasiai negu vėliau krikščionybės įpiršta Visų Šventųjų diena.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: