Baltų Atlantida

Žvilgsnis iš vidaus: žaltės pasakojimas apie globalizaciją

“Pirmą kartą susidūriau su ‘globalizacija’ kai norėjau aplankyti savo draugę kitame miško gale. Man reikėjo kirsti nepažįstamą zoną, kuri buvo šalta, plika, pilka ir tiesiog šlykčiai veikė mano glotnią odą. Tai buvo asfaltuotas kelias skirtas kažkokiem keistiems nerealiu greičiu lekiantiems monstrams, kurie manęs beveik nesutraiškė. Mane šaka pastūmė žmogus, ir aš labai supykau. Esu savarankiška gyvatė, galiu ir noriu savimi pasirūpinti savo miške. Man nereikia tokio pasigailėjimo. Aš noriu, kad žmonės tiesdami kelius pagalvotų apie mane ir mano kaimynus, pasikonsultuotų su mumis, paprašytų leidimo tai daryti. Miškas nepriklauso vien tik žmonėms, miškas visų mūsų namai, ir žmogus griauna mūsų namus, atima mūsų maistą, atima ir mūsų vaikų teisę smagiai mėgautis saule, lietumi ir žvaigždėtu dangumi. Pamenu laikus, prosenelė pasakojo, kad kažkada mes labiau sutardavome su žmogumi, jis mus gerbė ir mylėjo, o mes už tai saugodavome jo vaikus. Dabar žmogus pasikeitė. Net nesustoja manęs per kelią praleisti, kai esu tokia trapi ir pažeidžiama. Žmonės virsta į mašinas, kurias patys sukūrė”.

Kas kaltas dėl destrukcijos? Komunizmas ar kapitalizmas?

Istoriškai, komunizmas ir kapitalizmas buvo traktuojamos kaip dvi visiškai skirtingos viena kitai prieštaraujančios sistemos. Atidžiau užmetus akį į šias dvi “skirtingas” sistemas, rasime daugybė panašumų: komunizme galia buvo centralizuojama Valstybės rankose, o žmonės buvo traktuojami kaip gamintojai; kapitalizme galia centralizuojasi globaliniu korporacijų rankoje, o žmonės traktuojami kaip vartotojai. Nė viena sistema į žmogų nežiūri kaip į žmogų. Žmogus reikalingas kaip sraigtelis sistemoje. Straigteliai lengvai pakeičiami. Žmogus kaip žmogus vertės neturi nė vienoje sistemoje. Komunizmas ir kapitalizmas yra dvi tos pačios monetos pusės.

Žmonėms diegiama kad tėra dvi alternatyvos: komunizmas arba kapitalizmas. Jei kas nors kapitalistinėje visuomenėje kritikuoja destruktyvius reiškinius, toks balsas atsainiai yra apšaukiamas apsėstu Markso vaiduokliu.  Komunistinėje visuomenėje išviso negalima buvo pasvajoti apie kritiką, į tai dariusius žmonės buvo žiūrima kaip į bebaimius kamikadzes.  Žmones subtiliai yra skirstomi į du konkuruojančius blokus, kurių tikslas tas pats: galia ir įtaka. Į plačiają visuomenę žiūrima kaip balto popieriaus lapą, kuriame galima piešti ką nori: arba raudoną vėliavą arba dolerio ženklą. Kiek tęsis tokia manipuliacija žmonėmis ir jų namais- Žemės planeta?

Neilgai. Kaip taikliai pastebėjo Bukowski (1998),”kapitalizmas pergyveno komunizmą. Dabar jam beliko tik pačiam save suėsti”.  Jei šis procesas nebus pagreitintas susivokusių piliečių, greičiausiai kapitalizmas drastiškai užbaigs savo odisėją apie 2050 metus. Tai metas, kai dėl globalinio atšilimo pasekmių nuostoliai susilygins su globalinio vidaus produktu, kaip prognozuoja draudimo industrija, vienintelė verslo šaka desperatiškai susirūpinusi klimato kaita. Iki to laiko kapitalizmas dar gali smarkiai mutuoti ir išsigimti – genetinės inžinerijos dėka, kuri remiasi 40-ies metų senumo dogma, kad vienas genas apsprendžia tam tikrą organizmo savybę. Rimti mokslininkai tokią genų teoriją išmetė į šiukšlyną, suvokę, kad tai iš pagrindų prieštarauja sisteminio mąstymo principams. Taigi, kodėl tokios kompanijos kaip Monsanto laikosi įsikibusios senos genų teorijos, kuri jau prarado savo mokslinį pagrįstumą? Atsakymas paprastas: galia ir įtaka. Pagrindinė kapitalizmo formulė: pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis. Galbūt tik kai neliks nė vieno medžio, nė vienos švarios upės, nė vienos žuvies, žmogus suvoks, kad pinigai yra nevalgomi. Galbūt, bet dar ne viskas prarasta.

Žmonės atsibunda. Žmonės protestuoja. Žmonės stabdo destrukcinius globalizacijos procesus ir kuria kitokios globalizacijos viziją, paremtą subalansuotos plėtros principais, kai yra atsižvelgiama ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir į socialinį bei ekologinį darnumą. Tikrojį globalizacija tai suvokimas, kad gyvename vienoje planetoje ir kad visi esame tarpusavyje susiję. Nesiskaitydami su kitais žmonėmis, keliame sau grėsmę sulaukti agresyvios reakcijos. Niokodami aplinką, niokojame save. Mūsų senoji pasaulėžiūra, pagal kurią viskas aplink yra gyva ir vertinga, pagal kurią aplinka yra subjektas, o ne objektas, po truputį atgyja žmonių pasąmonėje mobilizuodama aktyvius pokyčius.

Pokyčiai: mažytės vilties sėklelės

Dėmesio centre – verslas, ypač multinacionalinės korporacijos, kurios naudodamosis laisvosios rinkos ideologija sėkmingai įgavo daugiau galios nei Vyriausybės. Korporacijų interesai apsprendžia globalizacijos raidą. Privatūs interesai dažnai pjaunasi su viešaisiais. Kas gerai General Motors nevisada yra gerai visai valstybei. Sprendimai priimami už uždarų Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF), Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) ar Pasaulio Banko yra palankūs pasaulio finansiniam ir komerciniam elitui ir pražūtingi neturtingoms III pasaulio šalims drąsiai teigia Stiglitz, buvęs Pasaulio Banko vyriausias ekonomistas ir Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje. Užkulisių procesai yra kruopščiai slepiami, o visuomenei kuriamos pasakos apie kovą su badu, ekonominio vystymo programas bei paramą skurstantiems.

Užkulisių procesai lendą į viešumą. Viešai pasisako tokie žmonės kaip Stiglitz, ‘konfidenciali, ne publikai skirta’ informacija atiteka iš Pasaulio Banko, TVF bei PPO. Daugėja alternatyvių informacijos šaltinių. Interneto pagalba informacijos sklaida tapo nekontroliuojama. Protestai prieš PPO ir TVF organiškai susiformavo ir sustabdė ne vieno tik korporacijoms palankaus sprendimo priėmimą. Protestuotojams buvo lipdomos anti-globalistų, marksistų ir komunistų etiketės, norint sumenkinti jų reikšmę. Tačiau tikroji šių protestų esmė – demokratijos