Mitologiniai akmenys Spausdinti
Straipsniai - Kasdienybė
Trečiadienis, 10 Vasaris 2010 19:19

Rieduliai Lietuvoje garbinami nuo seno, kai kurie buvo laikomi šventais. Lietuvai akmenis padovanojo paskutinysis ledynmetis, atslinkęs iš Skandinavijos. Akmenys su įdubimais, primenančiais žmogaus (antropomorfinius) ar gyvūnų (zoomorfinius) pėdsakus, žinomi beveik visuose žemynuose - Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Paprastai tų pėdsakų gylis - keli centimetrai. Kartais  jų  kontūrai atrodo neryškūs, o kartais tokie aiškūs, kad net matyti menkiausios pėdos įdubos. Dažniausiai akmenyje randamas vienas pėdsakas, bet yra tokiu tokių riedulių, kurie paženklinti dviem ar net trim kojos ar letenos įspaudais. Dovanos atskiriems šalies rajonams buvo skirtingos. Suapvalinti akmenys, didesni nei 200 mm skersmens, vadinami rieduliais, kampuoti - luitais. Senoliai žinojo stambių akmenų vertę.

Ypatingi akmenų garbintojai yra japonai. Japoniškuose soduose akmeniui tenka svarbi vieta, kuriami ir vien tik akmenų sodai. Lietuvoje ir taip pat buvo teikiama ypatinga reikšmė akmenims. Šiandien galima kalbėti apie versijas, kuriu kurių yra kelios, - juk per ilga ilgą "akmens gyvenimą" kai kurios kulto detalės kito, o patiems rieduliams teko atlikti skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, akmenys su juose iškaltais riboženkliais galėjo skirti  genčių ar kunigaikštysčių ribas, tarnauti kaip reikšti rodykles. Tuo tarpu zoomorfiniai  įspaudai galėjo byloti apie  garbinamą gyvūną - genties totemą.

Praskleisti garbinamu akmenų paslaptis gaubiantį šydą padeda ir jų vardai. Riedulius su pilkuose šonuose išskobtais ženklais ar lygut lygutėlius, bet stulbinančius savo dydžiu, vietos gyventojai paprastai puikiai pažįsta, net jei šie kėpso kur miško tankmėje už kelių kilometrų. Senbuviai, pasakodami padavimus apie vietos akmenis, neretai vadina juos vardais - Šventasis, Karalius, Perkūnas, Lietaus dievas ir panašiai, ir šie vardai tiesiogiai atskleidžia akmenų ryšį su pagoniškomis šventovėmis.

Akmenų tyrinėtojai kol kas turi daugiau klausimų nei atsakymų. Neabejotina viena:  šventųjų akmenų kultas buvo persmelkęs visą  kultūrą iki krikščionybės ir darė įtaką naujai religijai, pakeitusiai pagonybę. Nuo pjedestalų nuversti ir užmiršti dievai niekur nedingo. Kas žino, gal tasai dulkėtas akmuo pakelėje prieš tūkstančius metų simbolizavo kokią dievybę...
Senovėje tikėta, kad akmenyse gyvena dievai, todėl jiems buvo aukojamas švęstas aliejus - juo akmenys būdavo tepami. Šios tradicijos tęsiamos ir šiandien. Gyvenamojoje aplinkoje esantys akmenys blizginami, tepami specialiu laku. Vaikams Japonijoje organizuojamos ekskursijos, kur prie kiekvieno didesnio riedulio apie pusvalandį kalbama apie jo estetinę vertę: spalvą, tekstūrą, formą, paminklo įvaizdį, sąlytį su aplinka (kokie augalai ir gyvūnai yra akmens gyvenimo bendrakeleiviai).
Vaikams aiškinama ir akmenų gyvenimo biografija: tai žmogaus gyvenimo palydovas, kuris skleidžia teigiamą energiją, žmogų gydo, ramina, o kartais ir guodžia,...

 Lietuvos bioenergetikai, remdamiesi biolokaciniais tyrimais, taip pat vis dažniau prabyla apie akmens spinduliavimą ir jo įtaką žmonėms.
 Į šiaurę nuo Švendubrės kaimo (netoli Druskininkų) stūkso didžiulis Velnio akmuo, laikomas mitologiniu. Biolokaciniai tyrimai parodė, kad jis yra dviejų geoaktyviųjų juostų susikirtime. Netoli akmens praeina tektoninis lūžis. Bioenergetikai šį akmenį lygina su menhyrais - priešistoriniais įrenginiais, kurie randami energetinių tinklų susikirtimuose, tai yra neigiamos energijos taškuose. Menhyrai pakeičia neigiamą žemės energiją ir skleidžia teigiamus energijos srautus. Bioenergetikai mano, kad šios savybės būdingos ir Švendubrės Velnio akmeniui. Jautrūs žmonės šalia jo jaučia paslaptingą spinduliavimą. Manoma, kad šis akmuo kadaise galėjo būti svarbus kaimo gyventojų būčiai ir buičiai: palankiai palankus gyvenamajai aplinkai, žmonių ir jų gyvulių sveikatai, javų derlingumui ir pan.


Akmuo nusipelno pagarbos ir gražiausiai atrodo savo buvimo vietoje, todėl atsiradus madai vežti akmenis iš šventviečių į sodybas tuo būdu jas puošiant  yra tikrai žalingas, o galiausia net barbariškas požiūris.

LAST_UPDATED2