Pasitinkame naują Rugsėjį. Kaip dar vieno rudens pradžią. Kaip dar vieną progą paklausti savęs, kas mums yra Rugsėjo 1-oji? Išties - pirma pirmokėliams kaip šviesi viltinga pradžia. Didžiajai daliai moksleivių, mokytojams - tai pradėtų mokslų, darbų, siekių tęsinys. Abiturientams - atsisveikinimo virpuliu nuriedanti paskutinių mokyklinių metų Rugsėjo 1-oji. Daugeliui mūsų - iš artimesnės ar tolimesnės praeities nostalgiškais prisiminimais dvelkianti diena. Tai mus visus siejanti mūsų ir mūsų vaikų šventė, kuriai pasibaigus  kasdienybėje iškyla  daug klausimų.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Ir kai bandant į juos atsakyti imi daugiau galvoti, darosi vis neramiau. Mąstai ir niekaip negali suvokti, kodėl, žmonijai žengiant  pažangos keliu pirmyn, Lietuvos švietimo sistema jau 20 metų neranda sprendimo, kuris pagerintų mokymo kokybę ir būtų tinkamiausias mokytojams, moksleiviams ir tėvams. Švietimo sistemoje nuolat  kas nors keičiama, įsivaizduojant, kad viskas  orientuota į vaiką, o išeina taip, kad, vykdant įvairias neracionalias reformas ir  nesprendžiant esminių problemų, išsibalansavo pati mokymo sistema.
    Kyla mintis, kad dabartinių mokinukų seneliams gyventi buvo šiek tiek paprasčiau, nes visiems buvo  kaip du kart du aišku – baigus pradinę mokyklą toliau mokslo keliu žengi vidurinėje. Šiandien tenka nelengva užduotis, kai reikia apsispręsti, kur leisti mokytis savo atžalas. Kokią gi mokyklą – pagrindinę, vidurinę ar gimnaziją – naujais mokslo metais lankys mūsų vaikai. Jau prieš pusmetį pradėjus mąstyti, kas geriau ir prieinamiau - ar prestižinė gimnazija gretimame rajone ar net kitame mieste, ar vidurinė visai šalia namų - ima ir  šios sistemos grandinėje kažkas kardinaliai pasikeičia. Ir taip nepaliaujamai ir mokytojai, ir tėvai, ir moksleiviai yra priversti derintis prie pokyčių. Tiek metų diskutuojama paprastais klausimais, o rezultatas vis tas pats – visų galvose didėjanti sumaištis.
    Kuo gimnazija skiriasi nuo vidurinės, manau atsakyti galėtų nedaugelis. Mokymo kokybe ar tik pavadinimu? Kuo bloga yra mokykla, kurioje yra 5-12 klasės ir kodėl draskomos gerai dirbančios tokio tipo mokyklos? Sutrumpinus  mokymosi savaitę viena diena, mokslo krūvis nesumažėjo, o  pats mokymosi procesas tapo  sudėtingesnis. Mokslai orientavosi į aukštą žinių lygį, kas neatitinka bendro moksleivių pasiruošimo ir gebėjimo lygio. Didžioji dauguma moksleivių dėl per didelio krūvio atsidūrė ant kritinės pervargimo ribos. Metai iš metų kalbama apie ugdymo kokybę, tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad situacija yra bloga - mokinių žinių ir gebėjimų lygis sistemingai prastėja. Ugdymo kokybė dėl nuolatinių ir nepagrįstų eksperimentų akivaizdžiai krinta. Be abejo, negalima neigti, kad yra gražių išimčių ir pasiekimų - puikių vidurinių mokyklų, gimnazijų, darniai dirbančių mokytojų kolektyvų, pasiekta gražių rezultatų, tačiau bendras vaizdas nedžiugina -  švietimo lygis Lietuvoje tikrai nepakilo. Mokymas fokusuojamas į brandos egzaminus, kurie neatitinka ugdymo programų, žemina mokytojo statusą,  griauna žmogiškąjį mokytojo ir mokinio ryšį, skatina vartotojišką mentaliteto, orientuoto į naudą, ugdymą. Milžinišką stresą mokiniams kelia kasmet kintanti egzaminų sistema. Visi pavyzdžiai rodo, kad švietimo lygis visomis grandimis gražiai rieda žemyn.
    Prisimenant Lietuvos švietimo istoriją ir netolimus dešimtmečius atgal, norisi paklausti, kodėl anksčiau  švietimo sistema neįsipainiodavo į jokius reformų labirintus ir sugebėjo išsaugoti autoritetą visuomenės akyse? Pabandykime nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą. Gal paprasčiausiai pasiklysta tarp gražių norų jungti įvairių šalių patirtį, bet nesugebėjus kūrybingai pritaikyti jos prie mūsų krašto realijų. Gal reikia pripažinti, kad pradėjus reformų procesus, nesugebėta iki galo sėkmingai juos įgyvendinti.Gal reikėtų kaltę prisiimti ir patiems reformatoriams, kurie nesusimąstydami vykdo tai, kas nėra racionaliai apsvarstyta, o tėra tik  užgaida, trafaretiškai perimant užsienio patirtis.
    Nuolatinė ir nepagrįsta kaita, permainos išvargino ne tik mokyklą, bet ir visuomenę. Skaudžiausia, kad dėl nepavykusių eksperimentų ir reformų pirmiausia nukenčia mokiniai, tie, kam turi tarnauti  švietimo sistema. Ar susimąsto reformatoriai, kaip jaučiasi vaikai, blaškomi įvairių sistemų pokyčių? Masinės psichozės apimtų tėvų įstumti į prestižines gimnazijas, nesusimąstant, kad ne visos gimnazijos šiandien gali vadintis gimnazijomis. Kilnojami iš vienų mokyklų į kitas,  nors  šiandien dar nesugeba vienodai sėkmingai visos gimnazijos ir vidurinės mokyklos suteikti  kokybiško ir konkurencingo išsilavinimo. Mūsų vaikai tampa vis naujų eksperimentų įkaitais.
    Todėl tai, ką turėsime ateityje, priklauso  nuo mūsų visų, tik reikėtų  drąsiau kelti problemas, diskutuoti, aktyviau reikšti savo pilietinę poziciją. Norint  atgauti visuomenėje prieškario mokytojo vertę, pedagogams reikėtų išlaikyti orumą ir imti iniciatyvą į savo rankas ir pradėti spręsti problemas, kurių nesugeba išspręsti valdžia. Rengiant naujas pataisas švietimo srityse,  atsakingi už jas turėtų atsižvelgti ir į visuomenės nuomonę.
    Šiandien reformos vyksta toliau,  švietimas vienaip ar kitaip judės į priekį, o  jo ateitis, nepaisant visų gerų ketinimų,  vis dar išlieka tamsi. Jei švietimo sistema nebus orientuota į bendrą moksleivių lygį - visuotinės kokybės vistiek nepasieksime. Be abejo bus gražių pavyzdžių, bet bendras lygis bus prastas. Mokykla, orientuota į aukštus pasiekimų rodiklius,  išliks nepajėgi perteikti vertybių. Manoma, kad greičiausiai ir toliau stiprės privačios mokyklos, gausės korepetitorių, kurių paslaugomis  galės naudotis tik pasiturinčių tėvų vaikai. Neabejotinai gilės socialinė atskirtis, o gražūs, bet neįgyvendinami švietimo reformos kūrėjų ir vykdytojų siekiai taip ir liks tik siekiais, nesudėtingos problemos taps dar sudėtingesnėmis. Šiandienis Lietuvos švietimas taip ir liks tik gražia idėja, ugdymo proceso imitacija, negalinčia tapti prasminga realybe.
    Nesinori tapti liūdnu pranašu,  taip norisi tėviškai tikėti, kad švietimo reformatoriai, nuo kurių priklauso mūsų vaikų, mūsų tautos ateitis nuoširdžiai ir atsakingai orientuos mokymą, atsižvelgdami į pozityvias Lietuvos švietimo tradicijas,į bendrą moksleivių gebėjimų lygį, nesiekiant ypatingų rezultatų, bet suteikiant visiems Lietuvos vaikams kokybišką,  jų sugebėjimus atitinkantį išsilavinimą. XIX a. pabaigos-XX a. pradžios pedagogas Kazys Lekeckas (Baltrus Dagilis) "žmogų yra palyginęs su medžiu, kuris gali ir pats užaugti. Tačiau be meilės, priežiūros užaugusio medžio vaisiai bus rūgštūs, aitrūs, niekam tikę. Kad vaisiai būtų skanūs, medį reikia persodinti, skiepyti, genėti. Kad užaugtų tiesus – prie ramstuko pririšti, palaistyti" (Valda Jegorovienė).  Visada išlieka viltis, kad Lietuvos švietimas atgaus prideramą vietą visuomenės gyvenime, kad bus sukurta mokykla, kurioje derės ir drausmė, ir laisvė, ir tvarka. Kur bus gera dirbti mokytojui, noriai mokytis moksleiviui ir ramu bei miela tėvams.
    Norisi tikėti, kad kiekvienas Rugsėjis bus viltingas ne tik pirmokėliams, bet ir baigusiems pradinę; vidurinės mokyklos moksleiviui, gimnazistui ir abiturientui. Smagu būtų, kad kiekviena Rugsėjo 1-oji, nutvieksta rudenin įžengusios saulės spindulių ir džiuginanti margaspalviais jurginų, astrų, kardelių žiedais-visiems kasmet keltų tik šviesias ir gražias emocijas.
    Sėkmingų ir viltingų naujų Mokslo metų!